Kas atrado Ameriką? Niekas tiksliai nežino. Atsakymas dar priklauso ir nuo to, kaip jūs suprantate žodžius „atrasti“ ir „Amerika“. Juk šiose neaprėpiamose žemėse žmonės apsigyveno jau daugelį šimtmečių prieš europiečiams sužinant, kad tokios apskritai yra. Sugrįžęs į Europą 1493 metų pradžioje Kristupas Kolumbas papasakojo, ką buvo matęs per pirmąją savo kelionę į Ameriką. Tiksliau sakant, jis išsilaipino Vest Indijos salose. Tačiau Kolumbas nebuvo pirmas europietis, apsilankęs šiame nuostabiame „naujajame pasaulyje“. Grupė šviesiaplaukių skandinavų tikriausiai lankėsi Šiaurės Amerikoje 500 metų anksčiau.
Prieš tūkstantį metų Šiaurės Atlantas veikiausiai buvo toks pat šaltas bei nenuspėjamas kaip ir šiandien. Jūreiviai mano išmanantys apie besikeičiančius vandenyno vėjus ir sroves, tačiau rūkas ir audros gali paklaidinti juos ištisoms savaitėms. Pasak senovės skandinavų sagos, vieną vasarą būtent taip ir atsitiko jaunajam Bjadniui Herjolfsonui, prityrusiam jūrininkui ir nuotykių ieškotojui. Jis paklydo, bet taip galbūt atrado žemyną!
Pasak „Sagos apie grenlandiečius“, Bjadnis kuriam laikui išplaukė į Norvegiją. Artėjant 986 metų žiemai pakrautu laivu jis grįžo atgal į Islandiją. Tačiau Bjadnio nuostabai, jo tėvas per tą laiką išvyko iš krašto su Raudonojo Eriko vadovaujama laivų flotile. Jie išplaukė įsikurti plačiose žemėse, kurias į vakarus nuo Islandijos buvo atradęs Raudonasis Erikas. Kad atrastoji sala atrodytų patrauklesnė, jis pavadino ją Grenlandija (Žalioji žemė). Jaunasis Bjadnis pasiryžo irgi plaukti ten. Tačiau vėjas netikėtai pakeitė kryptį. Jūreivius apgaubė rūkas. „Daugelį dienų jie nežinojo, kur plaukia“, — sakoma minėtoje sagoje.
Pagaliau keliautojai pamatė žemę, bet ji neatitiko Grenlandijos apibūdinimo. Ten matėsi vešli augmenija, kalvos ir miškai. Todėl jūreiviai pasuko į šiaurę. Vėliau jie išvydo dar vieną žemę, irgi nepanašią į Grenlandiją. Tačiau po kelių dienų keliautojai priplaukė kitokį krantą — su daugiau kalnų ir ledynų. Iš ten pasukęs į rytus atviros jūros link Bjadnis pagaliau priplaukė Grenlandiją ir surado Raudonojo Eriko įkurtą normanų koloniją.
Galbūt tai buvo pirmieji europiečiai, savo akimis išvydę žemyną, vėliau pavadintą Šiaurės Amerika, nors ir neišsilaipinę jame. Bjadnio pasakojimas apie matytas žemes sukėlė didžiulį Grenlandijoje įsikūrusių normanų susidomėjimą. Jų šaltame krašte augo nedaug medžių; laivams ir namams statyti bei remontuoti tekdavo pirkti brangią iš užjūrio atplukdytą medieną arba laukti, kol jūros bangos išmes kokį rąstigalį į krantą. Tačiau visiškai čia pat, matyt, vos šiek tiek paplaukus į vakarus, driekėsi žemės, apaugusios daugybe medžių!
Ši nauja žemė ypač viliojo jaunąjį Leifą Eriksoną, Raudonojo Eriko sūnų. Leifas apibūdinamas kaip „stambus, stiprus, labai išvaizdus ir protingas vyras“. Apie 1000-uosius metus jis nusipirko Bjadnio laivą ir su 35 vyrų įgula išplaukė ieškoti pastarojo matytų krantų.
Jei sagos yra tikslios, Eriksonas pirmiausiai priplaukė kalnuotą, pliką, ledais aptrauktą kraštą. Kadangi ta žemė buvo panaši į plokščią uolą, Eriksonas pavadino ją Helulendu, tai yra „Plokščiųjų akmenų kraštu“. Gali būti, kad čia minimas įvykis ir buvo pirmasis kartas, kai europiečiai išsilaipino Šiaurės Amerikoje. Istorikų manymu, Helulendas — tai dabartinė Bafino Žemė (šiaurės rytų Kanada). Toliau keliaudami į pietus šie normanai aptiko kitą žemę. Ji buvo lygi ir miškinga, pakrantės nuklotos baltu smėliu. Eriksonas pavadino ją Marklandu (Miškų žeme), o dabar tai — Labradoras. Tačiau netrukus jie išvydo trečią ir kur kas panašesnę į nupasakotąją. Sagoje toliau sakoma: „Pučiant šiaurės rytų vėjui jie plaukė jūra dvi dienas ir tada pamatė žemę.“
Naujoji žemė jiems taip patiko, kad jie nusprendė pasistatyti ten namus ir peržiemoti. Žiemą „vanduo nė sykio neužšalo, tik apvyto žolė“. Vėliau vienas vyras netgi rado vynuogių; dėl to Leifas Eriksonas pavadino tą kraštą Vinlandu, kas tikriausiai reiškia „Vyno žemė“. Atėjus pavasariui keliautojai prisikrovė į laivus Vinlando gėrybių ir išplaukė atgal į Grenlandiją. Šiandien mokslininkai svarsto, kur buvo tas Vinlandas su žaliomis pievomis ir vynuogėmis, tačiau tai tebėra paslaptis. Kai kurie mokslininkai pastebėjo, kad Niufaundlando topografiniai duomenys atitinka senovės sagų aprašymus. Niufaundlande atlikti kasinėjimai parodė, kad normanai iš tiesų ten lankėsi.
