Balandžio 9-osios dienos „Chicago Sun-Times“ vedamajame buvo ši, regis, į akis nekrentanti eilutė: „Pagal praėjusį mėnesį jai suteiktus vykdomuosius įgaliojimus [Merė Lori] Lightfoot gali savo nuožiūra perkelti dideles sumas iš vieno departamento į kitą be Miesto Tarybos pritarimo“.

Natūralu, kad kyla klausimas: kas Lightfoot suteikė tokius svarbius „vykdomuosius įgaliojimus“? Ogi ji pati.

„Per ateinančias kelias dienas merė Lightfoot imasi kelių nepaprastosios padėties vykdomųjų veiksmų, kad būtų užtikrintas veiksmingas valdžios funkcionavimas, – rašoma kovo mėnesio 17 dienos pranešime spaudai. – Šie veiksmai padidins įgaliojimus viešiesiems pirkimams ir leis miestui įsisavinti federalines lėšas, finansuojant atsaką į COVID-19 plėtrą.“

Tačiau šį tą pranešias spaudai nutylėjo: merė išleis įsaką, leidžiantį jai savo nuožiūra panaudoti lėšas, įstatymiškai jau numatytas kitiems dalykams miesto biudžete.

Jau kitą dieną, kovo 18-ąją, merės administracija paskelbė Vykdomąjį įsakymą Nr. 2020-1. Juo numatomi įvairūs dalykai, pvz., suteikiamas leidimas įsigyti „nepaprastosios padėties priemonių“ už sumą, neviršijančią milijono dolerių.

Tačiau įsakas taip pat suteikia įgaliojimą merės administracijos biudžeto direktoriui koreguoti miesto biudžetą „pagal poreikį, siekiant maksimizuoti miesto valdžios atsaką“ į pandemiją.

Miesto biudžetas savo esme yra įstatymas. Tai reiškia, kad jis gali būti patvirtinamas ar keičiamas tik Miesto Tarybos. Normaliomis sąlygomis, bet kokie Čikagos mero veiksmai „perkeliant ar perskirstant jau aproprijuotas lėšas“, kaip numato vykdomasis įsakas, reikalautų Miesto Tarybos patvirtinimo.

Tačiau dabar biudžetą kontroliuoja merė.

Ji gali ne tik keisti biudžetą kaip panorėjusi, bet ir neprivalo apie savo sprendimus pranešti Miesto Tarybos nariams...bent jau kol kas. Pasirodo, biudžeto direktorius apie pokyčius biudžete privalo informuoti tarybos Biudžeto ir valdymo operacijų komitetą „kaip įmanoma greičiau“ po jau įvykusio fakto.

„Aš su tokia situacija visiškai nesutinku“, – sako biudžeto komiteto narys Jasonas Ervinas (28-oji apyli210nkė), vienintelis Miesto Tarybos narys išreiškęs nepritarimą merės administracijos žingsniui.

Vykdomojo įsakymo paaiškinamajame tekste, Lightfoot administracija pateisina milžiniškus biudžetinius įgaliojimus merei vieninteliu paragrafu savivaldos kodekse.

Kodekso paragrafas 2-4-110 „nepaprastosios padėties atveju“ skiria merą „ex oficio veiksmų koordinatoriumi“.Kodekse taip pat numatoma, kad meras, kaip nepaprastosios padėties koordinatorius „formuluoja ir įgyvendina nepaprastosios padėties valdymo ir prevencijos planus“. Tačiau kodekse nėra tiesiogiai duodamas leidimas merui atšaukti ar keisti Miesto Tarybos sprendimus,kur ir kaip naudoti Čikagos miesto biudžetą, kuris siekia beveik 12 milijardų dolerių.

Kodėl tuomet merė nusprendė žengti tokį drąsų žingsnį?

Pasak politikos eksperto Dicko Simpsono, „merė norėjo maksimalaus lankstumo tvarkantis“ su didelėmis išlaidomis pandemijos sąlygomis – pavyzdžiui, „transformuojant McCormic Place į nepaprastosios padėties ligoninę“.

„Gal federalinė valdžia mums grąžins lėšas už tai, o gal ir ne“, – sako Simpsonas.

Tačiau Čikagoje įsikūrusio Mokesčių ir biudžeto atskaitomybės centro vadovas Ralphas Martire’as sako, kad poreikis lanksčiai reaguoti į pandemiją nepateisina visiško Miesto Tarybos nepaisymo.

„Čikagiečiams svarbu, kad jų miesto vadovė turėtų didesnius įgaliojimus šiais sudėtingais laikais greičiau ir efektyviau reaguoti į nenumatytus iššūkius, tačiau merei vis tiek vertėjo kreiptis į Miesto Tarybą ir gauti patvirtintą įstatymu biudžetą, numatantį, kiek lėšų ji gali disponuoti ir kaip“, – sako Martire’as.

Pasak jo, net ir nepaprastosios padėties sąlygomis,tai būtų buvęs racionalus žingsnis – „tikras, kokybiškas valdžios funkcionavimas“.

Jam pritaria ir Dickas Simpsonas, kuris mano, kad šis žingsnis merei vėliau gali atsirūgti.

„Būtų buvę išmintinga kreiptis į Miesto Tarybą, kad šioji patvirtintų vykdomąjį įsakymą, – sako jis. – Taip būtų buvę užgarantuota, kad vėliau jos žingsniai nebūtų blokuojami teismuose kas kartą, kai kažkas jais yra nepatenkintas.“