Šiais laikais, kai kiekvieną mūsų žingsnį lydi fotografija, galime teigti, jog fotografuoja visi. Fiksuodami savo ar kitų gyvenimus bent akimirkai sustabdome tai, kas brangiausia – laiką. Laikas sustoja ir fotografės Ivette Ivens nuotraukose. Tik čia mamos virsta deivėmis, o kūdikiai – angelais.
Čikagoje savo laimę ir sėkmę atradusi lietuvių fotografė savo darbais labiau atpažįstama JAV nei gimtojoje Lietuvoje. Jos nuotraukos jau buvo publikuotos Dailymail.co.uk, Petapixel, Huffington Post, Metro.co.uk ir daugelyje kitų leidinių. Prieš 5 metus į JAV gyventi persikėlusi jauna moteris šiuo metu kartu su vyru augina 2 mažus vaikus, fotografuoja ir įgyvendina „Žindančių deivių“ projekto idėjas.
Jauna moteris prisipažino, jog profesionaliai fotografuoti pradėjo tik gimus pirmajam vaikeliui, o ilgą laiką buvęs hobis iš lėto tapo verslu. „Žindančios deivės“ – naujausias jos fotografijų albumas, kuriame surinktos įspūdingiausios maitinančių moterų nuotraukos. Kūdikių maitinimas krūtimi šiuolaikinėje visuomenėje priimamas kaip intymus procesas. Nepaisant to, didžioji moterų dalis paskatintos drąsiai ėmėsi pozuoti prieš fotografės objektyvą, o šiandien jos socialinio tinklo Facebook paskyrą seka daugiau nei 100 tūkst. gerbėjų.
Lietuvė fotografė džiaugiasi galėdama daryti tai, ką mėgsta. Paklausta apie ateities planus ir kiek jie susiję su Lietuva, moteris teigė kol kas dirbanti ten, kur gyvena. Tiesioginių planų, susijusių su Lietuva, neturinti, tačiau pasidžiaugė, jog šventiniu laikotarpiu lankysis gimtinėje, kurioje jau laukia keli užsakymai. Moteris, daug keliaujanti su savo projektu, kol kas svajoja apie atostogas, nes, kaip pati teigė, po begalės darbų, susijusių su naujo albumo „Žindančios deivės“ leidyba, norisi poilsio.
- Kaip Jūsų gyvenime atsirado fotografija?
- Mano mama daugiau nei 50 metų dirbo žurnalistinį darbą, tai įtraukė ir mane. Kai mama turėdavo fotografuoti reportažus, aš labai mėgdavau važiuoti kartu ir džiaugdavausi, kai ji pasiimdavo ir mane. Tai matydavau visą laiką... Labai gražūs atsiminimai. Atsiradus skaitmeninei fotografijai, prisimenu: buvau jau didesnė, slapta pasiimdavau kamerą, kurią mamytė taip saugodavo, kad nieko neatsitiktų - gi buvo prabanga, ir fotografuodavau. Paskui buvau „nusihakinusi“ Photoshop programą (juokiasi) ir ja kažką bandydavau daryti. Tai vyko be jokios priežasties, natūraliai atėjo... Net nežinau, kodėl aš tą darydavau, tiesiog darydavau... Tada įstojau studijuoti verslo administravimo ir kažkuriam laikui fotografija dingo iš mano gyvenimo. Vėliau įsidarbinus į reklamos agentūrą šiek tiek teko padirbėti su Photoshop programa, šiek tiek fotografuoti. Taigi fotografija vėl sugrįžo pas mane.
- Jūsų fotografijų objektas - šeima, tačiau fotografuojate ir kūdikius maitinančias mamas. Kaip kilo idėja fiksuoti moteris jų gražiausiu gyvenimo laikotarpiu?
- Atsikrausčiusi į JAV, pradėjau profesionaliai fotografuoti savo pirmagimį ir nebuvo net minties fotografuoti madą ar panašiai. Draugai pradėjo girti mano nuotraukas, fotografuoti skatino ir vyras. Apskritai fotografuoti pradėjau nuo naujagimių, vėliau atsirado nėščios mamytės. Kai gimė antras mūsų vaikelis, žindydama abu vaikelius, pasidariau autoportretą, kurį paviešinau, ir tai sulaukė labai daug diskusijų, tuomet prasidėjo mano „Žindančių deivių“ projektas.
- Esate aktyvistė, savo nuotraukomis tarsi deklaruojanti moters teisę į maitinimą krūtimi viešoje vietoje. Sprendžiant iš Jūsų sekėjų socialiniuose tinkluose Facebook (~142 tūkst.) ir Instagram (~17 tūkst.), esate palaikoma daugelio moterų. Ar teko sulaukti ir neigiamos visuomenės reakcijos?
- Iš tiesų situacija gerėja, bet iš pradžių draugai net sakydavo, iš kur pas tave tokio storumo oda, kad gali ignoruoti tokius komentarus. Buvo ir labai nekokių atsiliepimų, ir daugelis jų buvo iš pačių moterų, nes vyrams nerūpi, tiksliau, jie kartais net susigėsta – „oj atsiprašau, kad pažiūrėjau“. Moterys dažniau komentuoja – „o, ką čia darai, čia privatus dalykas...“. Iš moterų būdavo ir yra kartais tokių nekokių atsiliepimų. Tai tik parodo, kad pasauliui reikia to, ką aš darau.
- Ar galėtumėme įvardinti neigiamai komentuojančių moterų grupę, ar tai jaunos mamos, ar vyresnio amžiaus, ar neseniai pagimdžiusios mamos?
- Nelabai žiūriu, kartais gal net būtų įdomu pažiūrėti, kokios tai moterys. Labai įvairiai pasitaiko ir vyresnių, ir jaunų moterų, kurios pasibaisi nuotraukomis. Būna ir atvirkščiai - kartais visai net ne mamos labai susižavi fotografijomis. Sunku spręsti.
- Ar teko susidurti su komentarais moterų, negalinčių natūraliai maitinti savo kūdikių krūtimi? Kaip jos reaguoja į Jūsų fotografijas?
- Tai, kad aš palaikau vieną dalyką, visiškai nereiškia, jog esu nejautri jų problemai ir panašiai. Iš tikrųjų pas mane yra mamyčių, kurios negalėjo maitinti, bet stengėsi tą padaryti dirbtinai. Nes žindymas tai nėra vien tik pienas. Vaikelis, gerdamas kitos mamos pieną per specialų prietaisą, kurį mama prisitvirtina prie savo krūties, kartu gauna ir visą savo mamos artumą, odos kontaktą, širdies plakimą. Tai suartina mamą ir vaikelį. Visokių tokių istorijų turiu ir palaikau kiekvieną mamytę. Žinau, kad yra procentas mamyčių, kurios iš viso negali to daryti, ir žinau, kad jos randa būdų, kaip tai kompensuoti. Visos mamytės nori savo vaikui to, kas geriausia.
- Publikuojate apnuogintas moters kūno dalis, nuotraukos patenka į viešąją erdvę. Kaip į Jūsų fotografijas reaguoja socialiniai tinklai? (socialinis tinklas Facebook dengia žmogaus apnuogintas intymias kūno vietas – red.)
- Aš iš tikrųjų tik neseniai pradėjau dėti tokiais nuotraukas, kur atvirai matomas moters spenelis. Visada būdavo tik tokios fotografijos, kur mamytės žindo, tačiau atviros krūtinės nesimatydavo. Dabar nuotraukos kiek atviresnės (matosi krūties spenelis – red.). Neseniai Facebook pradėjo rašyti ir grasinti, jog išims mano nuotraukas. Tačiau paskaičius jų reikalavimus ir sąlygas, pamačiau, kad jie neturi teisės to daryti žindančioms mamytėms. Dėl tos priežasties kreipiausi ir jie turėjo man sugrąžinti tas nuotraukas. Esmė ta, jog Facebook negali panaikinti žindančių mamyčių vaizdų, nesvarbu, ar tai būtų apnuoginta moteris.
- Šiuo atveju meno darbas praranda esmę, kaip reagavote?
- Pradžioje aš susisiekiau su Facebook žmonėmis, jie ignoravo mano žinutes. Tada sugalvojau, jeigu jums taip nepatinka moteriškas spenelis, aš jį uždengsiu su vyrišku speneliu... Na, juk vyrai tai gali dėtis atostogų nuotraukas, kuriose jie nuogi, niekas jų nepanaikina. Taigi aš nufotografau vyrišką spenelį su plaukais, tikrą tokį, ir iškirpau Photoshop, uždėjau ant moteriško spenelio ir padariau tokį mini protestą, kad, jei netinka moteriškas – uždėsiu plaukuotą vyrišką. Žmonės gausiai dalinosi tomis nuotraukomis ir prisijungė prie mini protesto, tik tuo metu Facebook atsakė į mano laiškus ir panaikino draudimą.
- Galime sakyti, jog su socialiniu tinklu Facebook kovojate pasitelkus humorą?
- Taip (juokiasi). O Instagram aš visai neseniai prisiregistravau, kol kas fotografijų šis socialinis tinklas nenaikino, kol kas viskas gerai.
- Turbūt daugelis sutiks, jog viena iš įspūdingiausių Jūsų fotografijų – grupė moterų, krūtimi maitinančių kūdikius viduryje judrios Čikago miesto gatvės. Papasakokite šios nuotraukos idėją.
- Kartą mano klientei – „The Badass Breastfeeder“ tinklaraštininkei - kilo tokia mintis, jog reikia padaryti bendrą mamyčių, sekančių jos tinklaraštį, nuotrauką. Man teko jau ją fotografuoti ir ji jau žinojo mane, taigi žinojo, ką aš darau, todėl kreipėsi į mane. Pradėjome rutulioti mintį. Norėjosi, kad būsima nuotrauka būtų tarsi pareiškimas, kad ji kažką sakytų. Pradinė mintis buvo visas mamas pakviesti ir nufotografuoti jas restorane, bet susidūrėme su problema - labai sunku buvo rasti restoraną, kuris sutiktų priimti tokiai fotosesijai. Tada kilo mintis, kur gali būti viešiau nei viduryje judrios miesto gatvės.
- Jūsų nuotraukos jau buvo publikuotos Dailymail.co.uk, Petapixel, Huffington Post, Metro.co.uk ir daugelyje kitų leidinių, esate išleidusi savo nuotraukų albumą. Kaip kilo mintis išleisti savo nuotraukų albumą?
- Tiesiog viskas vyko natūraliai, turėjau sukaupusi daug nuotraukų ir ta socialinė erdvė... be abejonės ji plačiai dalinosi, rašė apie tai. Bet yra taip, jog kažkas perskaito ir pamiršta, tai nėra amžinas dalykas, tai nėra tavo anspaudas. Aš norėjau padaryti kažką tokio, kad žmonės prisimintų. Ateityje tikiuosi žindymas nebus taip cenzūruojamas. Galbūt kitos kartos, pažiūrėjusios ir paskaičiusios tą knygą, matys, kaip būdavo senais laikais, ir galvos – „o siaube, kaip jie galėjo taip gyventi?“
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė,
Ivette Ivens ir Roberta Smi nuotr.
