Penktadienį, vasario 1 d. 7 val. vakaro Balzeko lietuvių kultūros muziejus pakvietė į profesoriaus Giedriaus Subačiaus monografijos „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“ pristatymą. Savo knygoje autorius analizuoja S. Daukanto ortografinius ieškojimus, jų tendencijas ir priežastis, atskleidžia S. Daukantą ne tik kaip rašytoją, kalbininką, bet ir kaip politiką.

1. Subačius  yra habilituotas filologijos mokslų daktaras, University of Illinois at Chicago profesorius, Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas ir mokslinio žurnalo „Archivum Lithuanicum“ vyriausiasis redaktorius. Ne vienerius metus nagrinėjantis S. Daukanto darbus ir raštus profesorius jį laiko įdomu dėl nenuoseklios ir nepastovios rašybos. Būtent jos ypač nemėgsta istorikai ir amžininkai, kurie, nagrinėdami bendrą kūrybinį vaizdą, yra išblaškomi tokių detalių, kaip S. Daukanto rašybos nenuoseklumas. Šio darbo imasi kalbininkai istorikai, bandydami paaiškinti garso ir vaizdo fonetines sąsajas, tačiau ir tai ne visada pasiteisina. S. Daukanto raidžių derinimas – daugiau atsietas nuo fonetinio , jis daugiau grafinis, kuomet raidžių kitimas žodžiuose priklauso nuo kitų raidžių vizualumo. Kaip pavyzdys, po L, K, P raidžių istorikas ėmė rašyti ilgesnes balses, su L raide buvo ieškoma ne garsinė, bet grafinė harmonija. Pasak prelegento, paradoksas tas, jog S. Daukantas išaukštinamas už kalbą, bet atstumiamas dėl rašto. Rašydamas jis daug kartų keitė savo rašybą, tačiau kas liko nepakitę – tai tekstuose skelbiama lietuvybė. Naudodamas prūsiškus žodžius S. Daukantas sujungė Lietuvą ir Prūsiją. Jis įvairiapusiškai gražindamas kalbą, tą darė ir su etimologijomis. Pasak G. Subačiaus, jis buvo gudrus, darbštus, įžvalgus politikas, visą gyvenimą siekęs savo tikslo, – sukurti Lietuvos valstybę. Nors jis neišgyveno iki to, bet šiandien mes turime jo tikslo rezultatą – Lietuvos valstybę.

Apie knygą ir S. Daukantą trumpas interviu su prof. G. Subačiumi:

- Koks buvo knygos tikslas? Kokia yra šios knygos žinutė?

– Apie S. Daukantą aš rašiau disertaciją, dar keletą straipsnių apie jį parašiau, vėliau nuėjau prie Pabrėžos, parašiau knygą apie žemaičius, kurioje visai nėra S. Daukanto ir vėl prie S.  Daukanto grįžau turbūt 2013 metais. Jis jau man nebuvo naujas, tik dabar, rašydamas knygą, aš jį pamačiau naujai, kitu kampu. Yra keletas priežasčių kodėl grįžau prie S. Daukanto. Pirma, man yra įdomi ortografijos istorija. Aš dėstau vieną kursą Ilinojaus universitete – Europos bendrinių kalbų istoriją – lyginame visas kalbas kaip iš paukščio skrydžio. Nagrinėjame įvairias kalbas, kaip jos rutuliojasi į bendrines, prestižines kalbas, kokie visos jų rašybos skirtumai ir panašumai. Šiandien kalbėjau tik apie S. Daukantą ir čia tik vienas žmogus, o yra tautos, daug rašančių, todėl yra įdomu nagrinėti tendencijas, unikalumą, panašumus. Visi šie dalykai labai įdomūs. Įdomu tada, kai imi medžiagą ir nežinai, kokia bus išvada, tuomet dedi, dėlioji ir pasidaro įdomu, kokia išvada iš to susidės. Antra, rašymas yra atradimo procesas, jei aš nerašyčiau, aš tada nesuprasčiau. Natūralu, aš renkuosi, kas man asmeniškai įdomiau, niekas man tos temos neduoda, o man čia labai įdomu. Trečia, S. Daukantas – toks asmeniškas iššūkis, jis yra sudėtingiausias, jo niekas nesiėmė nagrinėti ir niekam nebuvo aišku, ar jis kvailas, ar jis disleksikas – galimos įvairios mintys. Kai pradedi gilintis, tai visą tai ima kažkaip sluoksniuotis. Šiuo metu aš rašau antrą knygą – apie Peterburgo gyvenimą, kuomet S. Daukantas jau pradėjo leisti knygas. Čia prisideda dar vienas sluoksnis – atsiranda spaustuvininkai, nemokėdami žemaitiškai, jam galėjo pakeisti kokias nors raides, kas taip pat įtakojo jo rašybos kitimą.

Smagu tai, kad randi rankraštį, aprašai, o visi aplinkiniai stebisi, koks atradimas. Ne tai ne atradimas, tai galima padaryti iš to, kas 100 metų visiems prieinama. Yra aprašyta 10 rankraščių, jų redagavimo sluoksniai. Pvz.: aš rašiau „Istorija žemaitiškai“, viena tyrinėtoja minėjo, jog buvo 3 redagavimo sluoksniai, dabar aš pažiūrėjau atidžiau ir suradau jau 9 sluoksnius. Man padeda jo rašyba. Kadangi ji kito, ją redagavo, o aš žiūriu kokio tai laikotarpio jo rašyba. Jis visą gyvenimą labai mylėjo savo rankraštį, grįždavo prie jo, taisydavo. Jis buvo parašytas ne spausdinimui, jam jis buvo labai svarbus. S. Daukantas žinojo, kad tai bus jo palikimas. Šiuo rankraščiu yra siunčiama jo pagrindinė žinia. Žinoma, žinia buvo siunčiama ir spausdinamais tekstais, bet čia buvo iki spausdinimo laikų. Daugelis dalykų man atskleidžia jo asmenybę – kaip jis dirbo, kaip redagavo, kas jam buvo svarbu. Reda Griškaitė yra gerai pasakius, po šios monografijos mes daug ką supratome apie S. Daukantą, bet man asmeniškai jis dar mažiau suprantamas. Šis posakis, gal daugiau metaforiškas, bet mįslinga, kokie buvo jo tikrieji rašymo motyvai. Aš bandau į jį pažvelgti, kaip į politiką, bet žiūrėkit, kaip jis mylėjo raides, gal jis buvo kalbininkas? Neturiu a priori nusistatymo, tačiau čia yra labai daug neaiškumų ir juos norisi nagrinėti.

- „Istorijoje žemaitiškai” jis reiškėsi labiau kaip politikas. Kokią žinią jis norėjo perduoti? Ar tai yra tik jo kažkokios politinės įtakos prielaidos?

– Aš galiu pasakyti tik tai, kaip jis mylėjo savo rankraštį. Pirmi jo pataisymai buvo tokie atsargūs, tai byloja jo korektūros pieštuku. Tai yra solidus darbas, pradžioje jis taisė tik pieštuku, vėliau jau taisė rašalu. Paskui jis taisė rašybą ir vėl sustojo. Pabaigoje, jau būdamas pensijoje Žemaitijoje, jis rašė kitą savo veikalą, populiaresnį pasakojimą lietuvių žemaičių senovėje. Čia aiškiai matosi, ką jis parašė, ką pataisė, ką perrašė. Ir rašydamas šitą kūrinį, jis grįždavo ir prie buvusio „Istorijos žemaitiškai“. Tai buvo šaltinis jo kito veikalo. Todėl mes jokiu būdu negalime spręsti, kad jis taisydamas ankstesnį kūrinį keitė politines pažiūras ar pan. 

- Kas nustebino nagrinėjant S. Daukantą? Ar viskas daugiau mažiau buvo aišku?

– Ne, tikrai nebuvo aišku. Matėte paskaitos skaidrėse, Šveicarijos mokslininkai sugalvojo, kaip iš medžio rievių apskaičiuoti, kokių laiku buvo vienas ar kitas įvykis. Tai, kai aš padariau knygos pasikeitimų žemėlapį, žinokit kiekvienas tas juodas taškas buvo naujas atradimas. Iki tol niekas nežinojo, kaip ten kas pasikeičia. Matė, kad ir taip ir taip S. Daukantas rašė, tačiau reikia visus skaičiuoti, fiksuoti, kur yra kulminacija ir pan. Nėra taip, kad vienas rašybos stilius dingo, kitas atsidaro, tai labai retai vyksta. Šiuo atveju yra vieno daugiau, kito mažiau, paskui vieno daugėjo, kito mažėja (čia kalbama apie balsių kitimą tam tikruose žodžiuose, kur S. Daukantas raides keisdavo ne fonetikos tikslais, o vizualiniam ritmui išlaikyti – aut. past.). S. Daukanto raidžių pokyčius čia galėtume prilyginti simfonijai, o ne kaip vienai švilpavimo melodijai.

- Paskaitoje minėjote raidžių kitimus veikale, ar yra kažkokia raidžių kitimo ritmika, tendencija, nuspėjamumas? Ar įžvelgėte kažką naujo?

– Muzikos aš tikrai negaliu čia pritaikyti, čia daugiau ne garsinė ritmika, o vizualinė, vaizdinė ritmika. Iš tiesų tai yra vizualus žaismas, kitas spėjimas, galbūt S. Daukantui net buvo nuobodu rašyti vienodai, ir taip galima būtų sakyti. Grįžtant prie atradimų, didžiausias atradimas, kuris sukėlė daugiausiai džiaugsmo, buvo tai, kad jo knyga buvo parašyta ne anksčiau nei 1831 m. Kad knyga baigta rašyti 1834 m. šitą jau žinojau, tačiau visada buvo abejonės dėl knygos pradžios. Natūralu, kad šitoks rankraštis parašomas ne per savaitę. Labiausiai džiugina, kad mano metodai leidžia tą įrodyti. Viena yra popieriaus datavimas, kita – rašybos datavimas. Rašyba – kaip unikalus to meto ženklas, kas buvo man asmeniškai svarbu. Svarbiausi raidžių jungtis – kaip S. Daukantas per raides sujungė Lietuvą su Prūsiją ir kaip analizuojant raides galima buvo išskaityti jo politines pažiūras, mąstymą. Kai kurie istorikai net sako – perrašykite S. Daukantą, tada bus aiškiau. Tačiau ne taip reikia žiūrėti į istoriją, reikia kreipti dėmesį net į smulkiausius dalykus, net į musės nutūpimą, nes istorijoje yra daug mįslių. Kitas klausimas, kiek mes pajėgiame čia aprėpti. Kai buvau jaunas mokslininkas, galvojau, kad man kaip kalbos istorikui būtų smagu daryti kažką tokio, kad tikriesiems istorikams būtų aktualu ir kad tai papildytų jų tyrimus. Per rašybą aš galiu parodyti S. Daukanto santykį su politika, Prūsija, rasti kažkokį ryšį su sukilimu. Patiems istorikams dažnai matant daug detaliu viskas pasimeta, čia kitaip. Aišku idealiausia būtų žinoti, kokius puslapius kokiomis dienomis jis rašė. Deja aš dar nesugalvojau tokio metodo, tačiau yra tikslas artėti prie to. Istorikams įvairūs kableliai ir apskritai pati rašyba tik trukdo ir išblaško, o man atvirkščiai – jie siunčia žinią, tik reikia tą žinią mokėti perskaityti.

- Kiek užtruko parašyti šią knygą ir gal teko pasidomėti, kokio populiarumo ji sulaukė?

- Šią knygą ruošiau apie 4-erius metus, dar vieneri buvo skirti leidybai, finansų paieškai. Dėl populiarumo, sunku pasakyti, Lietuvoje aš buvau savaitę po to, kai ji išėjo, tai tie kalbėtojai, kurie pristatė šią knygą, net nebuvo matę jos. Aš jiems siunčiau pdf failus. Laikas buvo, iš tiesų, labai suspaustas. Gal tik dabar ateina kažkoks atgarsis – neseniai gavau užklausą iš „Panoramos“, kurie nori pasikalbėti apie knygą, buvo įrašyta radijo laida. Aš pats nerodau iniciatyvos, viskas ateina iš šalies. Kalbant apie bendrą S. Daukanto tyrimų vaizdą labai dažnai yra pasiimami tie patys tekstai, kažkas papasakojama ir sukasi tas pats ratas, o didžiulis ledkalnio sluoksnis guli netyrinėti.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė