Daugiau 
 

Gyvenimas Rusijos okupuotame Chersone

06/02/2022 Aidas

Ukrainos pietuose esantis Chersonas jau okupuotas, o jo susigrąžinimas liko tik abstrakčiu Kyjivo valdžios pažadu. Čia likusio žurnalisto Konstantino Ryženkos istorija atskleidžia asmeninę žmogaus dramą karo metu – likti namuose ar saugiai išvažiuoti? Kas karo metu yra didvyriškumas, o kas – kolaboravimas su priešu?

„Sunku, – į klausimą, kaip atrodo gyvenimas Chersone, atsako Konstantinas. – Lyg pogrindyje gyventum, slapstytumeisi.“ Pašnekovas yra Rusijos karių ieškomas žurnalistas, kartą jis jau buvo dingęs, nuolat keičia gyvenamąją vietą. Jo pasakojimo neiliustruos autentiški kadrai – pasak Konstantino, su telefonais žmonės mieste nevaikšto, nes bet kada gali sustabdyti rusų kariai ir telefone rasti tai, už ką uždarys bei kankins. Jau kuris laikas čia nevyksta protestai – juos numalšino jėga, okupantai paskyrė naują miesto valdžią. Ji paskelbė, kad gegužę pradeda mokėti pensijas – rubliais.

– Kodėl nusprendėte likti Chersone, kur dabar jūsų draugai ir artimieji?

– Neišvažiavau, nes tai mano gimtinė, noriu būti kartu su savo miestu. Be to, aš esu žurnalistas, mano užduotis yra papasakoti, kas čia vyksta. Mano draugai išvyko.

– Taigi, okupuotame mieste yra savo noru likusių žmonių, kodėl?

– Žmonės liko dėl įvairių priežasčių. Kai kurie turi čia turto, bijo, kad reikės pradėti naują gyvenimą, kiti turi giminių. Kiti neturi, kur kitur eiti, kai kurie liko dėl patriotizmo. Visi, kurie norėjo ar turėjo galimybę, išvažiavo.

– Kaip atrodo įprasta jūsų diena, kaip per karą pasikeitė jūsų gyvenimas? Feisbuke karo pradžioje rašėte: „Pasaulis dabar yra juodas ir baltas, yra kairė arba dešinė. Tie, kas vakar buvo priešai, šiandien gali būti draugai ir atvirkščiai.“

– Retai išeinu į miestą. Rusų kariai ieško žurnalistų, blokpostuose jie turi aktyvistų sąrašus ir praeiti pro juos labai sunku.

Kai kurie žmonės bandė likti neutralūs – nei Ukrainos, nei Rusijos pusėje. Tačiau prasidėjus karui, nė vienas negali likti neutralus: arba esi su jais, arba su mumis. Kai kurie draugai, kuriais pasitikėjau – nebegaliu būti tikras dėl jų, karo metu jie pasirodė nepatikimi. O tie, kuriuos laikiau priešais, pagelbėjo, kai to nesitikėjau.

– Kodėl jūsų ieško Rusijos tarnybos? Kaip manote, kas nutiks, kai jie jus ras?

– Aš rašau apie jų skleidžiamą melą ir ką jie iš tikrųjų veikia mieste. Manau, jie mane suimtų ir kankintų, klausinėtų, kam dirbu ir kas man moka. Visus, kurie sako tiesą, jie laiko „nacių propagandistais“.

Man atsiuntė įspėjimus, kad esu ieškomas. Jie lankėsi mano namuose ir privertė mano šeimą paskambinti man, kad ateičiau. Bet kol kas arešto išvengiau.

– Chersonas buvo okupuotas – kaip tai atrodė iš vidaus?

– Jie atvažiavo tankais ir nušovė visus, kurie priešinosi. Paskelbė ultimatumą, kuriuo gyventojams nurodė palikti miestą pagal jų taisykles. Nebuvo taip, kad jiems buvo perduota valdžia: jie išmetė mūsų valdžią ir paskyrė savo.

– Ar vyko kokie nors protestai?

– Iš pradžių tūkstančiai žmonių išėjo į gatves ir taikiai protestavo. Protestus jie ėmė vaikyti granatomis, ašarinėmis dujomis, mušti žmones ir juos sulaikyti. Paskutinis protestas vyko gegužės 9-ąją, jo dalyviai buvo sumušti ir suimti dar iki jiems atvažiuojant. Po to protestų nebebuvo.

– Kaip atrodo kasdienis miesto gyvenimas? Kas labiausiai rūpi žmonėms?

– Nėra darbo, nėra vaistų, nėra grynųjų pinigų. Miestas tuščias, žmonės liūdni, visi sėdi namuose. Viskas prisipildę baimės.

– Rusija bando rusifikuoti užimtas teritorijas: buvo pakeistas Chersono herbas, valiuta, kalbama, kad bus keičiami pasai, vyks gyventojų surašymai ir referendumai, pensijos dalijamos rubliais.

– Ta rusifikacija yra ant popieriaus, faktiškai ji neegzistuoja, nors jie bando priversti žmones imti rublius.

– Jūs esate aprašęs įdomų dalyką – nenutrūkusį miesto tarnybų darbą karo metu. Kas šie žmonės – herojai ar išdavikai?

– Nežinau. Jie galėjo mesti darbus ir išvažiuoti, bet tada likusieji neturėtų vandens, elektros, dujų. Jie čia liko dėl žmonių. Bet dirba kartu su okupantais, todėl gal ateityje bus manoma, kad jie dirba okupantams.

– Ką žinote apie areštuotų miesto gyventojų likimą, filtracijos stovyklas? Ir kas vyksta jūsų paties galvoje: ar bijote, o gal laukiate miesto išlaisvinimo?

– Apie juos informacijos mažai, bet žinau, kad juos reguliariai kankina. Aš bijau, bet laukiu miesto išlaisvinimo.

– Kritikuojate valdžią Kyjive, prezidento patarėją Oleksijų Arestovičių ir dėl to net, sakote, buvote apkaltintas prorusiškumu, kodėl? Ko šiandien tikitės iš Ukrainos valdžios ir iš Vakarų?

– Kyjivo valdžia dirbo tikrai gerai, kai mūšiai vyko Kyjive ir prie jo. Kai tik kariai iš ten išvyko, politikai atsipalaidavo, ėmė užsiiminėti savireklama, regzti politines intrigas.

Mes nenorime būti pamiršti, norime, kad valdžia žinotų, jog Ukrainoje yra ir kitų miestų, ne tik Kyjivas. Apie mus kalbama mažai ir nėra aišku, ką mums dabar daryti, kaip gyventi okupacijoje, kaip nepažeisti Ukrainos įstatymų. Mums reikia patarimų, rekomendacijų, bendravimo su valdžia. O taip nėra – todėl aš kritikuoju Ukrainos valdžią. Žmonės nesupranta to ir mane kritikuoja, neva aš prorusiškas. Aš žurnalistas, žinau, kad valdžią reikia kritikuoti tam, kad ji gerai dirbtų, jei to nebus, jie nedirbs.

Kyjive apie Chersoną turėtų būti kalbama kiekvieną dieną, jie turėtų domėtis, kokios ten problemos ir sakyti, ką daryti. Jei to nebus – žmonės atsidurs neviltyje ir ims tikėti Rusijos propaganda. O ji taip ir sako: „Kyjivas jus paliko, niekam jūs nereikalingi, Rusija padės, rusai yra geri.“

Tikimės tvirtos pozicijos ir sankcijų iš Vakarų lyderių ir JAV. Laukia naftos, dujų, maisto trūkumas, Rusija siūlys sankcijas lengvinti, atiduoti mus jai už naftą ir maistą. Mūsų partneriai Europoje ir JAV neturėtų klausyti Rusijos pasiūlymų. Tai sunaikins tikėjimą Vakarų galia. Kaip tai įmanoma? Ar bent vienas Vakarų politikas įsivaizduoja, kad dėl maisto, dėl šilumos būtų atiduotas Vilnius, Aliaska, Vašingtonas, Briuselis, Leipcigas? Kartu su gyventojais. Valstybei, kuri žudo, prievartauja, kankina kitos valstybės piliečius? Tokios kalbos jau girdimos ir kai kurie Vakarų politikai jau siūlo tai Ukrainos Vyriausybei.

Jei jie mano, kad taip galima padaryti su Ukraina, ar tai reiškia, kad ir jų miestai su gyventojais bus keičiami į dujas ir javus? Dėl to iš JAV ir Europos tikimės ryžto. Negalima žiūrėti, kaip žudomi, prievartaujami draugai ir kaimynai, išreikšti užuojautą, bet tuo pat metu pasiūlyti dalį savo namų atiduoti žudikams.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu