Daugiau 
 

Gyventi Lietuvoje vaikams nelengva

09/11/2020 Aidas
children 1

Pagal vaikų gerovės rodiklius Lietuva rikiuojasi gale – už mus prasčiau pasirodė tik penkios tirtos šalys. Patyčios mokykloje, tėvų alkoholizmas, toleruojamas smurtas ir patiriamas skurdas, kai namuose nėra net vandentiekio, – tai lemia nuolatinį bėgimą kitoms šalims iš paskos, sako žurnalistų kalbintos ekspertės. Anot jų, tokia situacija atsilieps ir vaikų ateičiai, kadangi dalis jų jau užprogramuoti skurdui.

UNICEF tyrimų biuro „Innocenti“ ataskaita, rengiama 20-us metus, lygina Europos Sąjungos (ES) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių duomenis. Ataskaitoje šalys rikiuojamos pagal vaikų psichinę bei fizinę sveikatą ir akademinius bei bendravimo įgūdžius. Atsižvelgiant į šiuos rodiklius, Nyderlandai, Danija ir Norvegija vertinamos kaip geriausios šalys vaikui.

Iš viso tirtos ir pagrindinės išvados padarytos apie 38 šalis, Lietuva čia rikiuojasi 33-ioje vietoje. Blogiausiai pasirodėme psichikos būklės kategorijoje – stipriai išsiskiriame paauglių savižudybių skaičiumi ir šioje kategorijoje užimame 36-ą vietą.

Nedaug pasižymėjome ir vaikų įgūdžių kategorijoje – 2018 metų duomenimis, 38,8 proc. 15 metų amžiaus vaikų neturi pagrindinių skaitymo ir matematikos įgūdžių, o 28,7 proc. vaikų nelengva susirasti draugų. Pagal vaikų įgūdžius Lietuva rikiuojasi 33-ioje vietoje.

Kiek geresnė situacija socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse, o švietimo kategorijoje atsidūrėme antroje vietoje. Čia buvo vertinama vaikų, dalyvavusių organizuoto mokymo programose vienus metus iki pradedant eiti į mokyklą, procentas ir nesimokančio bei nedirbančio 15–19 m. amžiaus jaunimo procentas.

Rikiuojamės gale – savižudybių rodiklius vadina nacionaline krize

Lietuva šiame tyrime užima labai žemą vietą, teigia UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomoji direktorė Erika Vėberytė. Tyrimo rezultatai nenustebino ir Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto profesorės, Lietuvos psichologų sąjungos Vaiko psichologinės gerovės komiteto narės Romos Jusienės. Pasak jos, vertindami įvairius tyrimus matome, kad Lietuva daugelyje sričių kiek atsilieka.

„Negalime tikėtis laimingų ir patenkintų vaikų, kol turime nepatenkintų ir nepasirūpinusių savimi tėvų. Labai sunku tėvams, kurie patys patiria įtampą ar stresą, turi daug problemų, suteikti vaikams tai, ko jiems patiems trūksta“, – įsitikinusi R. Jusienė.

Kaip sako E. Vėberytė, daugiausia nerimo kelia tai, kad pagal 15–19 metų žmonių savižudybių skaičių Lietuva yra paskutinė tarp 38 šalių. Mūsų rodiklis nuo viena pakopa aukščiau esančios Naujosios Zelandijos skiriasi net 4 proc. ir yra tris kartus blogesnis nei pasaulinis vidurkis, pažymi UNICEF atstovė.

„Tai nacionalinė krizė. Kodėl taip yra? Ką mes darome ne taip arba ko nedarome? Mat gyvenimo kokybe patenkintų vaikų skaičius yra nemažas“, – klausimus kelia E. Vėberytė.

„Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė taip pat išskiria didelius savižudybių skaičius. Tai, sako ji, kelia didžiausią pyktį ir nusivylimą. Pats didžiausias skausmas ir siaubas, kad tiek laiko esame Europos Sąjungoje, kad esame tokia nedidelė šalis, o vis susiduriame su dideliais savižudybių skaičiais ir pirmaujame ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, kalba R. Dičpetrienė.

„Realiai niekas nevyksta. Bet suprantu problemos kompleksiškumą, nes tai daugybės dalykų pasekmė – vaikas negimsta norėdamas nusižudyti. Kiek suaugusieji turėjo padaryti baisių dalykų jam ir jo gyvenimui, kad jis pakeltų prieš save ranką“, – sako pašnekovė.

Ji priduria, kad savižudybės yra kompleksinė problema, prie kurios prisideda ir išsikerojusios patyčios, sunkumai šeimoje bei tinkamos ir prieinamos pagalbos trūkumas. Situaciją apsunkina ir darbų trūkumas, alkoholizmas.

„Jei tėvai pradeda gerti, viskas šeimoje važiuoja žemyn. Kiek pagalbos yra nuo priklausomybių? Regionuose alkoholizmas ir priklausomybės yra baisi liga. Toks jausmas, kad nėra šeimos, kuri nebūtų susidūrusi su alkoholizmu – ar giminaitis, ar kaimynas, ar draugas... Tai tikrai sunkiai sprendžiami dalykai, nėra paprastos ir aiškios schemos, kad gavai mokymų kursą, penkias paskaitas juos atlankei ir nebėra problemos“, – teigia R. Dičpetrienė.

Pasak VU profesorės, Lietuvos psichologų sąjungos Vaiko psichologinės gerovės komiteto narės R. Jusienės, vaikų gerovę veikia vis dar toleruojamas smurtas ir patyčios mokykloje ar fizinės bausmės namuose, tačiau tai yra „didžiulis siaubas ir trauma visam gyvenimui“.

„Dauguma šalių negali suprasti, kaip mes galime vartoti alkoholį vaikų akivaizdoje ir sakyti, kad tai nieko tokio. Turime keistų tolerancijų – mums tai taip įprasta, kad nesuvokiame, jog net jei tai buvo įprasta, nereiškia, kad tai gerai. Tai turi tam tikrą kainą“, – apgailestauja R. Jusienė.

Neturi vandentiekio, vandenį vežasi bidonais

Emocinę bei psichologinę vaikų savijautą lemia ir skurdo mastas. Skurdas, anot R. Dičpetrienės, gali lemti ir tyrimo rezultatus.

„Konkretus atvejis – mama vieniša, turi keturis vaikus. Mama sunkiai susirgo, todėl pusę metų negalės jokio pagalbinio darbo atlikti. Jų pajamos bus 500 eurų, o jie yra penkiese. Bandžiau dalyti – absoliuti skurdo riba yra 252 eurai vienam asmeniui. O čia tiek net neišeina“, – tvirtina „Gelbėkit vaikus“ vadovė R. Dičpetrienė.

Kitose šeimose svarbiausia net ne maistas – kai kurios neturi vandentiekio, vandenį iš kaimynų vežasi bidonais. Anot „Gelbėkit vaikus“ vadovės, į Lietuvą atvažiavę anglai paprastai stebisi – ir ten yra skurdo, tačiau visi turi geriamojo vandens, vandentiekį.

Toks skurdo lygis, sako pašnekovė, veikia vaikus – jei nenori išsiskirti, vaikas turi būti švariai apsirengęs, bet jei neturi vandens, tai stenkis nesistengęs – kaip būti švariai apsirengusiam ir nusipraususiam, jei bidonu turi vandenį vežioti, klausimus kelia R. Dičpetrienė.

Estai pirmauja, o Lietuva velkasi gale

Vaikų įgūdžių srityje vėl rikiuojamės gana žemai ir atsiduriame 33-ioje vietoje. Tyrimas rodo, kad beveik 40 proc. vaikų, sulaukusių 15 metų, Lietuvoje neturi pagrindinių skaitymo ir matematikos įgūdžių. Skaitymo ir matematikos sugebėjimų srityje mus lenkia ir Latvija, ir Čekija.

Tai reiškia, aiškina R. Dičpetrienė, kad vaikai užprogramuoti skurdui – jiems nepasiekiamas geresnis gyvenimas, nes būdami 15 metų jie neįsėdo į tą traukinį.

„Nori nenori lyginuosi su Estija. Kaip gali būti, kad mūsų rezultatai tokie skirtingi? (...) Neturiu atsakymo – per 12 metų darbo su vaikais niekaip nesuprantu, kodėl mūsų švietimo sistemoje yra tiek problemų. Sąlygos lyg ir yra – kuo mes prastesni už estus?“ – kalba „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Panaši situacija yra ir kitose tirtose valstybėse. UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vadovė E. Vėberytė sutinka, kad tai vaikus veikia neigiamai, – su tuo susijusios ne vien mažesnės pajamos ateityje, bet ir pačios šalies ateitis.

Jos teigimu, šioje srityje turime begalinę erdvę progresui, ypač dėl to, kad pirmaujanti Estija gali būti puikus pavyzdys: „Egzistuojanti sistema netinkama ugdyti mūsų vaikų įgūdžiams ir jų psichikos sveikatai apsaugoti. Deja, ji nuvylė ne vieną jaunų žmonių kartą. (...) Ką Estija daro geriau už mus, kad jos rezultatai yra visų geriausi? Gal reikėtų ne tik susimąstyti, bet ir pasimokyti“, – svarsto E. Vėberytė.

Tačiau R. Jusienė pabrėžia, kad didelių problemų kelia ir per didelis tėvų susitelkimas į mokslą, o ne emocinius vaikų poreikius: „Matome jaunus, protingus, sumanius ir labai gabius žmones, bet labai nesaugius viduje ir išsigandusius, sutrikusius. Kiek yra jaunimo, nebežinančio, ką daryti, kuo užsiimti. Jie besiblaškantys, nes mes nesudedame emocinių, socialinių, saugumo pagrindų.“

Profesorės teigimu, tokiems vaikams vėliau nesudėtinga susirasti gerai apmokamą darbą, didžiausia bėda – tame darbe išbūti. Jaunuoliai blaškosi nerasdami savęs – jie gali dirbti, bet jiems tai labai greitai tampa neįdomu arba jie jaučiasi nebepajėgūs susitvarkyti su tam tikrais iššūkiais, todėl keičia darbą.

Vaikai nesusiranda draugų, yra užgožiami problemų namuose

Tyrimas rodo, kad beveik 30 proc. vaikų sunku susirasti draugų. Tai raudona lemputė ir labai stiprus rodiklis, teigia R. Dičpetrienė. Tai vėlgi gali lemti daugybė sudedamųjų dalių – ir skurdas, ir problemos šeimoje. Jei vaikas ateina iš tokios šeimos, kuri nebūtinai geba užtikrinti drabužių švarą, vaikui sudėtingiau.

„Vaikams, ypač paaugliams, gali būti labai svarbu, kokie tavo sportbačiai, kokia tavo kuprinė. Skaudina, kad vaikas dėl tokių dalykų gali nesusirasti draugų. Viskas Lietuvoje tada važiuoja ne į tą pusę (...).

Tada prisideda skurdas šeimoje, tėvų skyrybos – kiek girdime istorijų, kai vaikas tarp dviejų tėvų tarsi tarp dviejų girnapusių – plėšomas į visas puses. Kaip jam jaustis, jei tai, kas buvo svarbiausia, šeima, praranda pamatą?

Skurdas, tėvai skiriasi – vaikas tiek užgožtas namuose esančių problemų, kad galbūt ir mokslai nelabai kimba, tada nebūtinai jam pavyksta turėti draugų. Kas jį gali suprasti? Tikriausiai toks pat vaikas, kuris tai patiria“, – pasakoja R. Dičpetrienė.

Roma Jusienė sutinka, kad vaikams būtina turėti draugų. Kai kurie tėvai mano, kad vaikui užteks šeimos ir telefono, jie sako, kad vaikas turi socialinius tinklus, ten bendrauja su draugais, tačiau jokie virtualūs socialiniai tinklai nepakeičia gyvo socialinio ryšio, akcentuoja pašnekovė.

„Labai svarbu ne kiekybė, o kokybė – užtenka, kad vaikas turėtų bent vieną artimą draugą, su kuriuo galėtų pasikalbėti. (...) Nesuvokiame, kaip svarbu vaikams turėti ryšį su kitais, ne tik būti aprūpintiems daiktais“, – tvirtina ji.

Jos teigimu, Lietuvoje dar trūksta elementaraus suvokimo apie bazinius vaikų poreikius. Vaikas turi jaustis saugus, jausti emocinį ryšį su kitais, būti pamaitintas ir turėti stogą virš galvos, vardija VU Psichologijos instituto profesorė.

Sako, kad bendra situacija gerėja

Komentuodama atliktą tyrimą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė sako, kad nuo 2018 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, bendra vaikų situacija pastebimai keičiasi.

„Nors statistiniai duomenys rodo, kad smurto prieš vaikus atvejų kol kas nemažėja, šiuos atvejus dabar daug dažniau pastebime, plečiasi pranešėjų ratas. Per pastaruosius kelerius metus žymiai pasikeitė visuomenės požiūris į smurtą prieš vaikus. Regis, atsirado bendras visuomenės susitarimas, kad smurtui griežtai sakome „ne“, – kalba I. Skuodienė.

Pasak jos, priėmus naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, per atvejo vadybos institutą su sunkumais susiduriančioms šeimoms imta teikti individualizuotas paslaugas, o tai leidžia parinkti pačias tinkamiausias pagalbos priemones, atsižvelgti į specifinius vaikų ir visos šeimos poreikius.

Ilmos Skuodienės teigimu, tam, kad vaikų gerovės rodikliai Lietuvoje gerėtų, pirmiausia reikia galvoti apie kompleksinę pagalbą bėdų turinčioms šeimoms.

Ji tvirtina, kad vis dar stinga paslaugų ankstyvosios raidos ir sutrikimų turintiems vaikams, trūksta ir priemonių bei specialistų, galinčių ne tik atliepti visus specialiųjų poreikių turinčių vaikų poreikius, bet ir kompleksiškai padėti tokius vaikus auginančioms šeimoms.

„Lietuvoje vis dar aktualus kokybiško švietimo visoms vaikų grupėms klausimas. Būtina užtikrinti ikimokyklinį ir pagrindinį ugdymą ne tik miestų, bet ir rajonų vaikams. Kokybiškos švietimo paslaugos neturėtų aplenkti ir globos įstaigose gyvenančių vaikų.

Svarbu pasirūpinti visaverte negalią turinčių vaikų integracija – kokybišku švietimu, pagalbos galimybių užtikrinimu. Dabartinėje visuomenėje vis dar sudėtinga integruotis ne tik negalią turintiems vaikams, bet ir jų artimiesiems – tėvams, sesėms, broliams. Tokioms šeimoms vis dar trūksta pagalbos galimybių“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.

Kitas svarbus aspektas – vienodas sveikatos paslaugų prieinamumas ir jų kokybė, išskiria I. Skuodienė. Ji sutinka, kad regionuose vis dar trūksta psichiatrų, psichologų, kurių pagalbos sulauktų kiekvienas vaikas.

„Rajonuose gyvenančioms šeimoms paslaugų prieinamumas vis dar labai ribotas (tiek fiziškai – reikia vykti į apskričių centrus, kitus rajonus, tiek laiko prasme – tarkim, visoje apskrityje dirba vos vienas ar keli specialistai, tad paslaugos suteikiamos paviršutiniškai). Skirtumas tarp didmiesčiuose ir periferijoje gyvenančių šeimų vis dar per didelis“, – apgailestauja I. Skuodienė.

Svarbus vaikų užimtumas, smurto rodiklių mažinimas

Tarnybos vadovė priduria, kad svarbu užtikrinti ir tinkamą vaikų užimtumą, taigi akivaizdus dienos centrų paslaugų poreikis. Kitas svarbus aspektas – reikia siekti mažinti smurto prieš vaikus rodiklius iki nulio.

Kalbėdama apie vaikų pasiekimus švietimo srityje, I. Skuodienė svarsto, kad mokymosi rezultatams didelę reikšmę turi tėvų įsitraukimas į ugdymo procesą. Deja, nemažai tėvų vis dar to nežino arba nenori to priimti ir mano, kad jei vaikas labai didelę dalį laiko praleidžia ugdymo įstaigoje, tai tėvų indėlis yra menkavertis, sako tarnybos vadovė.

„Jei norime, kad žymiai pagerėtų vaikų mokymosi rezultatai, turime galvoti apie didesnį individualių poreikių užtikrinimą. Gal negalia, gal sutrikimas, gal psichologinės problemos, tinkamos fizinės aplinkos stoka ar tiesiog pagalbos pačiame mokymosi procese stygius – yra ne viena priežastis, kodėl šiandien daliai vaikų sunku siekti aukščiausių mokslo laimėjimų.

Ir taip, natūralu, kad aplinkybės, dėl kurių vaikas negali visavertiškai stiprinti žinių, siekti mokslo aukštumų, dažniausiai lemia sunkumus vėliau – sunku rasti gerą darbą, susikurti poreikius ir lūkesčius atitinkančią aplinką, buitį“, – aiškina I. Skuodienė.

Kalbėdama apie savižudybių skaičius, tarnybos vadovė sako, kad Lietuvoje yra labai daug vaikų, kurie gyvena pasiturinčiose, problemų dėl priklausomybių ar smurto neturinčiose šeimose, tačiau patiria emocinę nepriežiūrą – tėvai neturi laiko ar galimybių užtikrinti emocinius poreikius.

„Vaikui arba paaugliui labai svarbūs nuoširdūs žmogiški santykiai, nuoširdus dėmesys, ypač tada, kai jis išgyvena emocinę krizę. Manau, kenčiančiam vaikui neretai pristinga būtent dėmesio. (...) Mums, kaip visuomenei, svarbu išmokti atpažinti sunkumų turintį ir gal net apie savižudybę galvojantį jaunuolį“, – akcentuoja I. Skuodienė.

Kaip atrodo situacija kitose šalyse?

Anot UNICEF atstovės E. Vėberytės, palyginti su šalimis, kur gaunamos žemos ar vidutinės pajamos, visose šalyse, kur pajamos yra aukštos, vaikų situacija yra nebloga. Vis dėlto tai neturi mūsų užliūliuoti, pabrėžia ji.

„Šis tyrimas nutapo gana aiškų paveikslą – nuo vaikų šansų išgyventi, augti, būti apsaugotiems iki to, ar jie gali mokytis ir jaučiasi išgirsti, ar tėvai sulaukia paramos ir turi išteklių, kad galėtų užtikrinti savo vaikams sveiką ir laimingą vaikystę. Skurdas, atstumtis ir aplinkos užterštumas neigiamai veikia daugybės vaikų psichikos sveikatą ir trukdo ugdytis įgūdžius“, – sako E. Vėberytė.

Ji atkreipia dėmesį, kad, remiantis tyrimu, geriausiai vaikams ir paaugliams gyventi Nyderlanduose, Danijoje ir Norvegijoje, blogiausiai – Čilėje, Bulgarijoje ir JAV.

Tyrimas rodo, kad daugelyje šalių mažiau nei keturi vaikai iš penkių teigia esantys patenkinti gyvenimu. Turkijoje pasitenkinimo gyvenimu rodiklis yra mažiausias (53 proc.). Nyderlanduose, Meksikoje ir Rumunijoje vaikai ir jaunimas yra labiausiai patenkinti gyvenimu.

Vaikų, kurie nesulaukia pakankamo šeimos palaikymo ir yra bauginami, psichikos sveikata yra žymiai prastesnė. E. Vėberytė atkreipia dėmesį, kad daugiau nei du paaugliai iš penkių yra nepatenkinti savo kūnu, o sąsaja tarp kūno formų ir pasitenkinimo gyvenimu yra du kartus stipresnė tarp moteriškosios lyties atsakovų.

Pastaraisiais metais išaugo nutukusių ir antsvorio turinčių vaikų skaičius. Nutukimas arba antsvoris diagnozuojamas maždaug vienam iš trijų vaikų visose šalyse. Šis rodiklis sparčiai didėja ir Pietų Europoje. Daugiau nei ketvirtyje turtingų šalių vaikų mirtingumas išlieka 1/1000.

Vidutiniškai 40 proc. vaikų visose EBPO ir ES šalyse, sulaukę 15 metų, neturi pagrindinių skaitymo ir matematikos įgūdžių. Bulgarijoje, Rumunijoje ir Čilėje gyvenančių vaikų šie įgūdžiai yra prasčiausi. Labiausiai įgudę yra Estijos, Airijos ir Suomijos vaikai.

Daugelyje šalių ne mažiau nei vienas iš penkių vaikų nepasitiki savo bendravimo įgūdžiais taip, kad galėtų susirasti naujų draugų. Mažiausias tokio pasitikėjimo rodiklis užfiksuotas tarp Čilėje, Japonijoje ir Islandijoje gyvenančių vaikų.

Erika Vėberytė pabrėžia, kad Norvegija, Islandija ir Suomija yra tos šalys, kuriose politikos gairės ir įstatymai yra palankiausi kurti gerovę vaikams. Blogiausi įstatymai, kalbant apie vaikų gerovę, fiksuojami Turkijoje, Meksikoje ir Graikijoje. Šeimoms remti šalys išleidžia vidutiniškai tik 3 proc., apgailestauja UNICEF atstovė.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu