Toks žmogus, kaip partizanas Jonas Noreika-Generolas Vėtra, kuris, įrodyta, dalyvavo Holokausto procese, neturėtų būti herojus, LRT RADIJUI sako apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras. Vis dėlto Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė ragina nepamiršti, kad gyvenimas okupacijos sąlygomis buvo itin sudėtingas ir tai galėjo lemti tam tikrus sprendimus.

Lietuvos karininko J.Noreikos-Generolo Vėtros anūkė Silvia Foti portale salon.com publikavo savo istoriją, kurioje teigia, kad jos senelis nebuvo prieš nacius kovojęs herojus, jis buvo brutalus kolaborantas.

Tai atgaivino prieš kelerius metus Lietuvoje vykusias diskusijas dėl šios asmenybės ir jo vaidmens, naikinant mūsų šalies žydus. 2015 m. septyniolika žymių visuomenės žmonių kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydami atšaukti dar prezidento Algirdo Mykolo Brazausko pasirašytą dekretą dėl Generolo Vėtros apdovanojimo Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras teigia, kad J.Noreika nedalyvavo žydų žudynėse Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, bet okupacinė nacių valdžia jį buvo įtraukusi į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.

Apžvalgininkas A.Vinokuras LRT RADIJUI pasakoja apie S.Foti istoriją sužinojęs, kai pats rašė knygą „Mes nežudėme“. Tada partizano anūkė atsisakė duoti komentarą šiai knygai, nes savo įspūdžius norėjo sudėti į savo pačios knygą. Vis dėlto, teigia A.Vinokuras, pradėti reikėtų ne nuo konkrečios istorijos, o nuo to, kaip Lietuvoje traktuojami nusikaltimai žmogiškumui ir genocido dalyviai.

„Teisinis kontekstas svarbus, nes iš čia kyla problemos. [Europos Žmogaus teisių] Konvencijoje yra aiškiai apibrėžta, kas yra genocidas, kaip traktuojami tie, kurie dalyvavo genocide. Yra skirtingi laipsniai. Pavyzdžiui, yra tiesioginiai žudikai, yra padedantys žudikams, yra [...] vedę prie duobių. Nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje tai vyksta“, – akcentuoja A.Vinokuras.

Jis primena – J.Noreika buvo Šiaulių apskrities viršininkas, tiesiogiai atsakingas už Šiaulių getą, žydų gyventojų plėšimą ir paruošimą jų sunaikinimui. A.Vinokuro tvirtinimu, kad apie tokius veiksmus J.Noreika žinojo, liudija jo parašas ant dokumentų, kuriuose nurodoma, ką daryti su žydų turtu.

„Pagal apibrėžimą tai reiškia, kad jis dalyvavo genocide. Todėl padaryti nusikaltėlį didvyriu, man atrodo, yra nusikaltimas, nes didvyriškumas nepanaikina nusikaltimo. Tai yra teisinis pagrindas, pagal kurį turėtume spręsti ir neleisti emocijoms pasirodyti, būti objektyviems“, – sako A.Vinokuras.

Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centras savo išvadose vis dėlto teigia, kad J.Noreika nedalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais, bet nacių valdžia buvo jį įtraukusi į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. Anot centro vadovės T.Birutės Burauskaitės, Generolo Vėtros asmenybė nebuvo vienareikšmiška. Nors pašnekovė sutinka, kad jis dalyvavo nacių veikloje, taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kurie J. Noreikos veiksmai nebuvo palankūs nacių režimui.

„Atlikome naują tyrimą. [...] Pirmiausia, tikrai negalime žinoti, kokios buvo J. Noreikos nuostatos jam atliekant Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Kaip žinome iš kitų jo veiksmų, jis žlugdė SS legiono kūrimą, buvo parašęs straipsnį labai nepalankų nacių valdžiai ir buvo suimtas. Galimai (negaliu teigti) jis, neatsistatydinęs iš apskrities viršininko, [...] jis galbūt turėjo galimybę šiame poste daryti kitus darbus, kurie buvo naudingi Lietuvos visuomenei [...]. Tai yra prielaidos“, – svarsto T.B.Burauskaitė.

Ji pabrėžia, kad ankstesnės centro išvadas dėl J.Noreikos – labiau apibendrintos, todėl naujasis tyrimas jas detalizuoja. T.B.Burauskaitė atkreipia dėmesį – nė vienas dokumentas iki šiol nepatvirtino, kad J.Noreika-Generolas Vėtra asmeniškai organizavo, vadovavo ar vykdė tam tikras žydų žudynių akcijas.

„Tuos du administracinius potvarkius, kurie buvo gauti iš Šiaulių komisaro [...], išversti į lietuvių kalbą ir išdalinti padaliniams, mes ir vadiname dalyvavimu tam tikruose Holokausto procesuose. [...] Tai, kad jis nebuvo uolus vykdytojas, palankiai nusiteikęs nacių administracinės ir karinės valdžios atžvilgiu, rodo jo likimas – jis atsidūrė Štuthofo koncentracijos lageryje“, – atkreipia dėmesį T.B.Burauskaitė.

Jos tvirtinimu, nagrinėjant tokias situacijas, būtina įsigilinti į visus argumentus, ypač tada, kai nagrinėjamas atvejis susijęs su okupaciniu režimu: „Vieno ar kito totalitarinio okupacinio režimo gyvenimas labai sudėtingas. Negalima a priori švaistytis įvairiais klausimais. Galų gale, yra ir nekaltumo prezumpcija, kuria turime remtis.“

Reaguodamas į T.B.Burauskaitės argumentus, A.Vinokuras dar kartą pabrėžia – būtent dėl to, kad kai kurios istorinės asmenybės nėra vienareikšmiškos, būtina sutarti dėl to, ką jau numatė Žmogaus teisių konvencija, – skirtingus dalyvavimo genocide laipsnius.

Jo nuomone, būtina sutarti, koks turėtų būti didvyris. Kaip teigia apžvalgininkas, jeigu didvyris kažkuriuo metu prisidėjo prie genocido procesų, reikia pripažinti, kad geras darbas neatperka blogo.

„Galime didvyriu pasirinkti tokį žmogų kaip partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą, prie kurio niekas nelimpa. Tai iš tiesų didvyris, tokių didvyrių turėjome ne vieną. Tai rodome kaip moralinę siekiamybę mūsų kariams, mūsų visuomenei, mūsų jaunimui. Bet, kai asmenybė nevienareikšmiška, kai įrodyta, kad jis Holokausto procese daugiau ar mažiau dalyvavo, nemanau, kad jis turėtų būti herojus“, – įsitikinęs A.Vinokuras.

Jo tvirtinimu, tokių istorinių asmenybių heroizavimas nenaudingas mums patiems: „Atmetimas, kad tarp pokario partizanų buvo nusikaltėlių, nenaudingas pačiai tiesai, patiems didvyriams, herojams, jis nenaudingas mūsų istorijai. Mes turime apsivalyti nuo netikrų šventųjų.“

Parengta pagal LRT RADIJO laidą „10–12“