Ebolos protrūkis Vakarų Afrikoje laikomas viena didžiausių pastarojo dešimtmečio epidemijų, sulaukusia itin didelio ir tarptautinės bendruomenės dėmesio. Tačiau epidemiją pavyko suvaldyti dar neturint nei gydančių priemonių, nei veikiančios vakcinos.

2014 m. pradžioje Pasaulio sveikatos organizacija pranešė apie užsikrėtimus Ebolos hemoragine karštine miškingame ir atokiame Pietryčių Gvinėjos rajone, nors nuo 1976 m. žinomas virusas pasireikšdavo už kelių tūkstančių kilometrų esančiose Centrinės Afrikos valstybėse.

Netrukus šis virusas ne tik ėmė plisti Vakarų Afrikoje, kur niekas jo nesitikėjo, bet peržengė valstybių sienas ir keliavo iš vienos šalies į kitą. Ilgainiui fiksuota atvejų Italijoje, Malyje, Nigerijoje, Senegale, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ebolos protrūkis patraukė visos pasaulio bendruomenės dėmesį. Į viruso apimtas šalis vyko tiek Europos Komisijos (EK), tiek Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), tiek pavienių šalių misijos. Iš pradžių protrūkį valdyti sekėsi itin sunkiai, bet po kone dvejų metų Ebolą pavyko lokalizuoti, nors nėra rasta nei specialaus vaisto, nei skiepo.

Kol kas PSO nurodo, kad tėra rasti vaistų deriniai, kuriais galima kovoti su ligos simptomais. Skiepai taip pat kol kas tik eksperimentiniai ir nėra patvirtinti komerciniam naudojimui. Tad kaip Ebolos protrūkis buvo suvaldytas ir ko galima iš to pasimokyti kovojant su Covid-19 pandemija?

Pažinti nepažįstamą

2014 m. sausį iš Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atskriejo pirmoji žinia apie užsikrėtimus Ebola Vakarų Afrikoje. Vėliau virusas išplito į kitas Vakarų Afrikos valstybes – Gvinėją, Sierą Leonę, Liberiją bei Nigeriją.

Ligoniams pasireikšdavo į bet kokį kitą virusą panašūs simptomai – pakilusi temperatūra, nuovargis, galvos ir gerklės skausmai, kosulys. Tačiau vėliau susirgusieji imdavo vemti, viduriuoti. Pažengus ligai, kai kuriems prasidėdavo net vidinis bei išorinis kraujavimas.

Per beveik dvejus metus trukusį ligos protrūkį trijose Afrikos valstybėse užsikrėtė mažiausiai 28 tūkst. žmonių, mirė – apie 11 tūkst.

Kaip teigia mokslininkas Gytis Dudas, Sietle (JAV) vadovavęs Ebolos viruso kilmę tyrusiai komandai, pirmoji užduotis buvo pastebėti, kad vyksta kažkas neįprasto.

„Vakarų Afrikoje prasidėjus protrūkiui, kai Vakarų Afrikoje Ebola buvo nematyta niekada, iš pradžių žmonės galvojo, kad galbūt tai yra LASA karštinė. Tai yra labai tolimai giminingas virusas, ta pati hemoraginė karštinė, tik mirtingumas žymiai mažesnis, gal 5 procentai. Tai viską komplikavo dar labiau, nes vis tiek pirma reikia atpažinti, kad vyksta kažkas netikėto“, – prisimena G. Dudas.

Netikėta buvo ir plitimo vieta. Pasak G. Dudo, Ebolos atvejis parodė, kad vis dar trūksta išmanymo, kur ligos gali kilti. „Vakarų Afrikoje, kaip jau minėjau, protrūkio buvo visiškai nesitikėta. Mes kalbame apie epidemiją, kuri kilo, jei neklystu, kažkur 2000 kilometrų nuo ten, kur jos kildavo anksčiau dešimtis metų“, – sako G. Dudas.

Klaidinga komunikacija

Mokslininkams tiriant virusą, valstybės turėjo imtis priemonių Ebolai stabdyti. 2014 m. pradžioje prasidėjusio protrūkio suvaldymas iš pradžių paliktas pačioms šalims. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) tik tų pačių metų rugpjūtį – po maždaug pusmečio – paskelbė tarptautinės svarbos visuomenės sveikatai ekstremalią situaciją.

„Ebolos atveju didžioji pamoka teko PSO. Turiu aiškiai pasakyti, kad reakcija iš organizacijos pradžioje buvo neadekvati. Buvo manyta, kad tai yra lokalūs protrūkiai, kuriuos gali įveikti tų šalių pajėgumai. Nors jau buvo daug signalų iš šalių narių, kviečiančių pagalbos, bet ta pagalba buvo rutininė. 2014 m. liepą, artėjant iki rudens, pavėluota reakcija jau buvo, bet kartu ji mobilizavo“, – prisimena Vytenis Andriukaitis, PSO specialusis pasiuntinys Europoje.

Ebolos protrūkio pradžioje V. Andriukaitis buvo ką tik tapęs eurokomisaru, atsakingu už sveikatą ir maisto saugą. Kaip prisimena politikas, vos įvykus inauguracijai, iš karto teko vykti į Europos Komisijos misiją į Ebolos židinius.

Per kelias savaites suburta komanda iš įvairiausių specialistų – epidemiologų, virusologų, krizių valdymo, civilinės saugos bei kitų ekspertų.

„Sprendimai buvo susiję su visu paketu techninių, organizacinių, ekonominių, finansinių ir specialistų konsultacijų planu. Iš karto reikėjo įvertinti nukentėjusių šalių pajėgumus, kiek pastatyti ligoninių, kaip užtikrinti priemonių tiekimą, iš karto dideli resursai mesti į žmonių mokymus, kad jie galėtų dirbti, nes infekcija buvo ypatingai pavojinga. Be griežto mokymo, kaip užsidėti ir nusivilkti drabužius, būtų sunku“,– prisimena V. Andriukaitis.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad, valdant visas epidemijas ar pandemijas, svarbiausia – bendruomenės bendradarbiavimas ir supratimas.

„Ebolos atveju, patys pirmieji pranešimai iš PSO ir iš šalių vyriausybių buvo labai prastai komunikuojami. Buvo sakoma, kad pasigausi Ebolą ir mirsi, liepta nevalgyti džiunglių žvėrių ir panašiai. Tai supykdė žmones. Ypač blogai buvo, kai buvo laidojamos pirmosios aukos, laikantis visų higienos reikalavimų, tačiau visiškai negerbiant vietos papročių. Todėl žmonės ėmė priešintis“, – pasakoja G. Dudas.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) vadovas Saulius Čaplinskas priduria, kad susidūrus su bet kokiu nauju virusu, prieš imantis bet kokių priemonių visų pirma visuomenei turi būti teisingai aiškinama apie grėsmes ir apsisaugojimo būdus.

„Jei nebus žmonių palaikymo, jei nesupras, kam to reikia, – efekto nebus. Ir tai parodė Ebola, kad jei komunikacija iš pat pradžių vykdoma neteisingai ar ji atsilieka, paskui labai sunku užlyginti tas padarytas spragas. Panikos eskalavimas dar labiau pablogina situaciją“, – konstatuoja S. Čaplinskas.

Drakoniška įtariamųjų priežiūra

Vakarų Afrikoje kilusio viruso protrūkis tapo pirmąja miestų epidemija. Būtent urbanizacija paskatino spartesnį mirtino viruso plitimą, nes intensyvus žmonių judėjimas miestuose trukdo greitai atsekti sergančiųjų kontaktus.

„Ebolos protrūkis įvyko tokiu laiku, kada žmonės keliauja kaip niekad daug. Dėl to užsikrėtimo atvejų yra Ispanijoje, Nigerijoje, JAV ir panašiai. Situacija parodė, kad gyvename pasaulyje, kuris sujungtas kaip niekad anksčiau ir kad problema vienoje šalyje neišvengiamai taps problema ir kitoms. Todėl tokius dalykus reikia spręsti ties jų šaltiniu“, – sako G. Dudas.

Nepaisant spartaus plitimo, kai kurie miestai itin griežtomis priemonėmis sugebėjo užkardyti galimus baisius padarinius. Pavyzdžiui, Nigerijoje, kur Ebolos plitimas buvo sustabdytas 2014 m. spalį, egzistavo visos sąlygos ligai įsisiautėti lygiai taip pat kaip Gvinėjoje, Siera Leonėje arba Liberijoje.

Afrikos didžiausio miesto Abudžos (Nigerijos sostinės) greita ir suderinta reakcija sustabdė protrūkį. Iki 2014 m. rugsėjo pabaigos buvo nustatyti, apklausti ir stebėti 900 žmonių – visi, kurie turėjo kontaktą su nuliniu pacientu ir kitu užsikrėtusiu asmeniu.

Ligų kontrolės centro ir Nigerijos sveikatos apsaugos ministerijos tyrėjai surengė beveik 18 500 vizitų pas Abuždos gyventojus. Įtariamieji buvo gabenami į izoliacines palatas, o sergantys perkeliami į gydymo įstaigas. Pasak V. Andriukaičio, Ebolos protrūkio valdymas buvo be galo griežtas, pradedant nuo ligonių izoliavimo, baigiant mirusiųjų laidojimu ir jų daiktų naikinimu.

„Lyginant su Covid-19, epidemiologiškai buvo visai kitoks vaizdas. Ebolos toksiškumas – didžiulis. Todėl reikėjo specifiškai laidoti žmones, sunaikinti jų turtą, kad per aplinką nepersiduotų virusas. Vienintelis kelias, kai nėra vakcinos, – žiaurus izoliavimas“, – teigia Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys Europos regionui.

Atprato nuo užkrečiamųjų ligų

Kita priežastis, leidusi palyginti valdyti Ebolos viruso plitimą, – ypač greitas ligos laboratorinis nustatymas ir tyrimai. Tik 2016 m. pasirodė PSO tyrimų ir plėtros gairės ekstremalioms situacijoms, kad epidemijos metu būtų galima greitai suaktyvinti mokslinę veiklą.

Dar viena ateičiai naudinga Ebolos pamoka – greitas lėšų investavimas į reakciją. Iki ligos protrūkio pinigai judėdavo lėčiau nei virusas, o tai 2014–2016 m. neleido tinkamai reaguoti į epidemiją.

„Pasibaigus protrūkiui, įvyko kongresas ir buvo sukurta didžiulė darbo grupė, kuri pateikė visą planą kaip reikia persiorganizuoti, pakeisti greito reagavimo mechanizmus, kadangi globalizacija pakeičia pandemijos plitimą. Šiandien tie patobulinti mechanizmai puikiai funkcionuoja. Nors koronavirusas yra kitoks, bet Kinijoje epidemija suvaldyta be vakcinos. Tik biosaugos, higienos, dezinfekcijos ir aktyvių tarptautinių taisyklių įdiegimu“, – sako V. Andriukaitis.

Tuo metu Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovas Saulius Čaplinskas nėra įsitikinęs, kad visos Ebolos pamokos išmoktos. Anot jo, ne visos valstybės įsiklausė, kad virusai atgimė.

„Ką mes išmokome per Ebolos pratybas Lietuvoje? Buvo aišku, kad ligonių srautai nėra atskirti. Ir karščiuojantys, ir nekarščiuojantys maišosi. Toliau buvo aišku, kad apsaugos priemonės nebuvo naudojamas, kad neturi personalas tam įgūdžių. Tai ne kritika, ne priekaištas, bet mes turime suprasti, kad nebuvo užkrečiamųjų ligų, visi nuo jų buvo atpratę. Ebolos pamokos buvo, tačiau jomis nebuvo pasinaudota laiku“, – teigia S. Čaplinskas.

Vis dėlto ekspertas pripažįsta, kad reikalingi sveikatos mechanizmai šiuo metu veikia pakankamai efektyviai, nors reakcija į koronavirusą yra pavėluota.

Kariuomenė tapo vienu svarbiausių įrankių

Jeigu reikėtų lyginti su reakcija į Covid-19, šiais metais tiek pasaulio valstybės, tiek PSO ekstremalią situaciją paskelbė kur kas greičiau. Tiksliau – pusantro mėnesio greičiau nei Ebolos atveju.

Pasak V. Andriukaičio, dėl Ebolos viruso mirtingumo reikėjo kur kas griežtesnių suvaldymo priemonių nei yra taikomos šiuo metu, kai lengva koronaviruso forma serga apie 80 proc. pacientų.

Ligos valdymas buvo toks griežtas, kad reikėjo sureguliuoti net tokius aspektus kaip savanorių ir specialistų darbo drabužių apsivilkimą bei nusivilkimą. Transporto priemonės turėjo garantuoti visišką sterilumą, veiksmų ir priemonių intensyvumas buvo visiškai kitoks nei dabartinės pandemijos atveju.

2014–2016 m. Ebolos epidemija tapo ne tik sveikatos, bet ir humanitarine krize. Greitai tapo aišku, kad tik kariuomenė gali padėti efektyviai reaguoti į protrūkį. Didžiosios Britanijos kariuomenė pajėgas nukreipė į Siera Leonę, o JAV kariai dislokuoti Liberijoje.

„Ebola buvo grėsminga visiems, net ir toms grupėms, kurios sveikos ir stiprios. Epidemiologinių veiksmų, logistinių, karinių, griežtų sanitarinių kordonų – ten poreikis buvo kur kas didesnis nei lyginant su koronavirusu“, – sako V. Andriukaitis.

Anot jo, kariuomenė epidemijoje reikalinga tuomet, kai virusas sukelia didelį mirtingumą ir dar nėra rasta vakcina. Patirtis rodo, kad tarptautinės bei vietinės kariuomenės pajėgos tapo esminėmis suvaldant krizę ir priverčiant žmones laikytis izoliavimosi taisyklių, tačiau šiandien tokie įrankiai koronaviruso plitimo atveju, pasak ekspertų, nebūtų pirmiausio būtinumo sprendimas.

Pačios efektyviausios priemonės – tradicinės

Ebolos hemoraginė karštinė lokalizuota, nors specifinio vaisto šiai ligai nėra. Taip pat kaip ir komercinio skiepo. G. Dudas sako, kad vadinamieji RNR virusai yra sudėtingi todėl, kad gana greitai evoliucionuoja ir tampa atsparūs vaistams.

„Vaistai prieš RNR virusus geriausiai veikia tada, kai tie RNR virusai sukelia lėtines ligas. Tarkime nuo ŽIV ar hepatito C yra sukurti efektyvūs vaistai. Bet tie vaistai veikia labai gerai todėl, kad taikoma kombinacinė terapija, t. y. keletas antivirusinių vaistų vienu metu duodami pacientui, tada viruso atsparumas neišsivysto, nes virusas tiesiog neturi laiko“, – aiškina mokslininkas.

Pasak G. Dudo, jau yra įrodyta, kad, pavyzdžiui, gripo atveju vaistai labai nedaug sutrumpina ligos simptomų laiką ir juos žmogui būtina skirti pačioje ligos pradžioje.

O skiepų bet kokios ligos protrūkio atveju tenka laukti ilgai. Ebolos atveju vakcina patvirtinta tik pernai. Kaip pastebi G. Dudas, mokslininkams koją kišdavo didelė biurokratija, kol skiepas patvirtinamas. Covid-19 atveju PSO ir kitos sveikatos institucijos yra sutrumpinusios visus procesus, kad skiepas būtų sukurtas kuo greičiau, patvirtintas ir galėtų pasiekti gyventojus. Vis dėlto G. Dudas sako, kad jei biurokratiją galima sumažinti, pačių tyrimų pagreitinti tiesiog neįmanoma.

„Reikia surinkti pakankamai žmonių, kurie būtų paskiepyti, taip pat reikia kontrolinės grupės, kuri būtų neskiepyta, ir dar surinkti duomenų, ar skiepas veikia, ar ne. Dar ilgiau užtrunka palaukti ir pažiūrėti, ar tie skiepai yra saugūs“, – pasakoja G. Dudas.

Nors žinia apie patvirtintus skiepus leistų optimistiškiau žiūrėti į ateitį, viruso sukeltą sveikatos krizę suvaldyti būtina kitais būdais.

„Gali atrodyti iš šalies, kad skiepai, vaistai padeda efektyviausiai, bet iš tikrųjų, ypač pažiūrėjus į PSO patirtį su Ebola, pačios efektyviausios priemonės yra tos tradicinės – karantinai, žmonių nejudėjimai, kiti apribojimai“, – konstatuoja G. Dudas.