Nors savo mastu ir pasekmėmis toli gražu neprilygo Černobyliui, 1979 m. kovo 28 d. įvykusi avarija Trijų Mylių salos branduolinėje elektrinėje Pensilvanijos valstijoje buvo didžiausias tokio tipo incidentas JAV istorijoje.

Avarijos aplinkybės

Trijų Mylių salos branduolinė jėgainė stovi Pensilvanijoje, į pietus nuo Harisburgo miesto. Ji įrengta nedidelėje Trijų Mylių saloje Saskuehanos upėje, nuo kurios gavo ir savo pavadinimą.

Joje veikė du reaktoriai. Avarija vyko antrajame, kuris nuo tada nebeveikia. Pirmasis reaktorius po avarijos irgi buvo sustabdytas, tačiau 1985 m. jį leista vėl eksploatuoti ir jis veikia šiol.

Avarija įvyko 1979 m. kovo 28 d., apie 4 valandą ryto. Ją lėmė kelios priežastys: tiek problemos su reaktoriaus dizainu, tiek mechaninis gedimas, tiek nepakankamai apmokyto elektrinės personalo klaidos.

Jėgainės sistemoje, kuri reguliavo aušinimo skysčio pumpavimą į reaktorių, įvyko nedidelis elektros grandinės gedimas. Dėl jo reaktorių aušinantis skystis ėmė kaisti, o reaktorius dėl to tuojau pat automatiškai išsijungė.

Šioje situacijoje vienas sistemos apsauginis vožtuvas trumpam atsidarė, kad perkaitęs aušinimo skystis galėtų nutekėti, o karštis ir spaudimas sumažėtų. Tačiau dėl mechaninio gedimo šis vožtuvas užstrigo atdaroje padėtyje, o aušinimo skysčio nutekėjimas tęsėsi ir toliau.

Bet centriniame reaktoriaus valdymo pulte indikatoriaus, kuris būtų galėjęs perspėti darbuotojus apie būtent tokį vožtuvo gedimą, nebuvo. Kadangi valdymo sistemos rodė, kad vožtuvas uždarytas, net ir veikiant signalizacijai ir mirksint įspėjamosioms šviesoms elektrinės darbuotojai nesuprato, kas tiksliai įvyko.

Tad jie nutarė priešingai – kad reaktoriuje susikaupė per daug aušinimo skysčio. Įsijungusi atsarginė aušinimo sistema buvo atjungta rankiniu būdu.

Tai lėmė, kad reaktorius perkaito. Likęs aušinimo skystis virto garais. Branduolinio kuro strypai ėmė irti, radioaktyvios medžiagos pradėjo skverbtis pro besilydančias reaktoriaus sieneles ir dalis jų pateko į garus.

Elektrinės darbuotojams vis dar tiksliai nesupratus, kas įvyko, galiausiai radioaktyvūs garai išsiveržė į aplinką. Laimei, radioaktyvių medžiagų kiekis, patekęs į atmosferą, buvo per mažas, kad galėtų pakenkti vietinei augmenijai, gyvūnijai, ar žmonėms. Didžioji jų dalis liko reaktoriuje.

Oficiali ataskaita, parengta vėliau, teigė, kad aplinkinių teritorijų gyventojai vidutiniškai gavo po maždaug tokią radiacijos dozę, kokią gauna rentgeno spinduliais peršviestas žmogus. Kitaip tariant, sveikatai nepavojingą dozę.

Kas nutiko po to?

Skirtingai negu Černobylyje, tyčia nuslėpti nelaimės masto nebuvo stengiamasi, bet kadangi kelias dienas nebuvo visiškai aišku, kas nutiko ir kas gali nutikti vėliau, tai pagimdė daug gandų ir baimės.

Apie situaciją Pensilvanijos valdžia ir už branduolinę saugą atsakinga JAV valstybės agentūra buvo informuota kitą dieną.

Praėjus kiek daugiau negu parai, Pensilvanijos valstijos valdžios atstovas Williamas Scrantonas paskelbė, kad situacija suvaldyta – o vėliau tą pačią dieną atsiėmė savo žodžius, pareiškęs, kad „situacija yra sudėtingesnė negu mums iš pradžių sakė elektrinę valdanti bendrovė“. Mokyklos buvo uždarytos, gyventojams patarta pasilikti viduje.

Priverstinės evakuacijos nebuvo, tačiau Pensilvanijos gubernatorius Dickas Thornburghas patarė penkių mylių atstumu nuo elektrinės gyvenančioms nėščioms moterimis ir ikimokyklinio amžiaus vaikams laikinai evakuotis iš savo namų. Po poros dienų šis atstumas buvo padidintas iki 20 mylių.

Iš viso apkrėstą teritoriją paliko apie 140 tūkst. žmonių iš maždaug 663 tūkst. žmonių, gyvenusių 20 mylių spinduliu nuo elektrinės. Tiesa, skirtingai negu Černobylio atveju, daugelis jų į savo namus grįžo per artimiausias savaites.

Reaktorius, kuriame įvyko avarija, buvo visam laikui uždarytas. Jo valymo darbai truko 14 metų ir kainavo beveik milijardą dolerių.

Iš elektrinės buvo išvalyta apie 10 megalitrų radioaktyvaus aušinimo skysčio. Maždaug 15 tonų pažeisto radioaktyvaus kuro buvo išgabenta į radioaktyvių atliekų saugyklą Aidaho valstijoje.

Avarija Trijų Mylių elektrinės reaktoriuje smarkiai pakirto amerikiečių pasitikėjimą branduoline energija, padidino visuomenės suvokimą apie branduolinės energetikos keliamus pavojus ir paskatino valstybę imtis griežčiau reguliuoti branduolinės energetikos pramonę. Avarija prisidėjo ir prie to, kad naujų atominių elektrinių projektavimas ir statyba JAV beveik sustojo.

Per 30 metų po nelaimės JAV nebuvo pradėta statyti nė viena nauja atominė elektrinė. 1977 m. branduolinės energetikos plėtros šalininkų skaičius JAV siekė 77 proc.: 1979 m., jau po nelaimės atliktos apklausos duomenimis, šis skaičius sumažėjo iki 46 proc. 1979 m. įvykusiame proteste prieš branduolinę energetiką Niujorke dalyvavo apie 200 tūkst. žmonių.

Mirčių ar sužeidimų, kurios būtų tiesioginės avarijos pasekmės, nebuvo. Tačiau baimės dėl ilgalaikio nelaimės poveikio vietinių gyventojų sveikatai buvo daug.

Visgi oficialios epidemiologinės studijos neparodė, kad tarp avarijos ir vėliau aplinkinėse teritorijose fiksuoto vėžio atvejų skaičiaus būtų koks nors ryšys. Kitaip tariant, nėra jokių įrodymų, kad netoli Trijų Mylių salos gyvenantys žmonės vėžiu sirgtų dažniau negu visi kiti amerikiečiai. Aplinkinių teritorijų žemės užterštumo tyrimai, prasidėję netrukus po nelaimės, taip pat neparodė padidėjusio užterštumo lygio.

Tiesa, vietinėje bendruomenėje iki šiol esama abejojančių oficialia versija. Net ir praėjus 40-čiai metų po įvykio, kuomet tik kam nors iš vietinių, 1979 m. gyvenusių netoli elektrinės, yra diagnozuojamas vėžys, jie dažnai tiki, kad prie to prisidėjo avarija.

Po nelaimės pasirodė ir kelios knygos, kuriose teigiama, kad tikroji tiesa buvo nuslėpta. 2017 m. tyrimas, kuriam vadovavo daktaras Davidas Goldenbergas iš Pen Steito medicinos koledžo, aptiko, kad tam tikra skydliaukės vėžio atmaina išties dažnai pasitaiko būtent žmonėms, kurie buvo netoli elektrinės tą 1979 m. kovą.

Tačiau pats Goldenbergas pripažįsta, kad jo tyrimas negali pasakyti, ar tarp radiacijos ir skydliaukės vėžio atvejų egzistuoja tiesioginis ryšys.

„Man kasdien tenka susidurti su pacientais, kurie mano, kad avarija jiems sukėlė vėžį. Aš jiems kaskart sakau – ne, taip nėra. Praėjo 40 metų... Nėra taip, kad elektrinė būtų spinduliavusi radioaktyvumą visą šį laikotarpį. Tai buvo vienkartinis įvykis. Tačiau visada bandyti ieškoti priežasčių ligoms yra labai žmogiška“, - sako Goldenbergas.

2019 m. gegužę pirmąjį, vis dar veikiantį reaktorių valdanti bendrovė „Exelon“ paskelbė, kad Trijų Mylių elektrinės pirmasis reaktorius turėtų nustoti gaminti elektrą šių metų rugsėjį. Antrasis reaktorius neveikia nuo pat 1979 m. avarijos, branduolinio kuro šiuo metu jame nėra. Visiškai uždarytas jis turėtų būti 2036 m.