XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia atnešė ne tik socialines ir ekonomines permainas mūsų pasauliui, bet ir biologijos, chemijos ir technikos tyrimų proveržį. Tai paskatino ir medicinos srities vystymąsi: pirmiausia pavyko rentgeno spindulių pagalba išvysti kai kuriuos žmogaus organus, paskui elektrokardiogramoje užrašyti ir pagal ją tirti širdies veiklos ritus. Ivano Pavlovo sąlyginių ir nesąlyginių refleksų teorija, antibiotikų atradimas, genetikos vystymasis, kompiuterinė tomografija, širdies vožtuvų ir kraujagyslių keitimas... Sunku būtų išvardinti visus medicinos srityje atrastus ir plačiai taikomus dalykus. Tuo verta didžiuotis. Tačiau... Kodėl vis daugiau žmonių miršta nuo onkologinių susirgimų? Kodėl didelis tokios turtingos ir išsivysčiusios (taip pat ir medicinos srityje) šalies kaip JAV gyventojų procentas kenčia nuo lėtinių skrandžio ir žarnyno ligų? Kodėl, kai mūsų parduotuvių lentynos yra pripildytos tūkstančiais maisto produktų, kai ištisus metus džiaugiamės plačiu daržovių ir vaisių asortimentu, žmonėms vystosi avitaminozė, osteoporozė? Kodėl kas antras amerikietis kenčia ir gydosi nuo depresijos, nepaisant to, kad buitinėms problemoms gali skirti minimaliai laiko ir pastangų, turi galimybes būti fiziškai aktyvūs ir ilsėtis gamtoje?
O dabar užduokime paskutinį ir patį svarbiausią klausimą: „Kodėl į visus šiuos klausimus atsakymo neturi oficialioji medicina?“.
„Kaip tai, žinoma, kad turi“, – ims ir paprieštaraus man oponentas. Parašyta tonos knygų su įvairių ligų rizikos veiksnių tyrimais. Skaityk jas, švieskis ir pats bandyk išsigelbėti, skęsdama neretai sunkiai suprantamos, o kartais ir prieštaringos informacijos jūroje. Daugumai žmonių tai padaryti sunku. Kur kas lengviau į galvą patenka ir tenai įsitvirtina apgaulingai „paprastos“ TV reklamos, kurios pirmiausia pasiūlo naujausios gamybos picas, gazuotus saldžiuosius gėrimus ir saldainius, o po 20-30 minučių – vaistus nuo rėmens, vidurių užkietėjimo ir pilvo pūtimo.
„Nuo visko yra tabletė“, – tikina mus reklamos ir dauguma gydytojų. Tačiau šiandien tokia formulė žmonėms tampa vis labiau nepriimtina.
Taip atsitiko dėl labai paprastos priežasties: oficialioje medicinoje nebuvo ir, deja, vis dar nėra aiškios ligų profilaktikos sistemos, o svarbiausia – nėra formuojamas visuomenės ir asmeninis požiūris į sveikatos išsaugojimą. Žmogaus organizmas traktuojamas kaip mūšio laukas, į kurį gydytojas dislokuoja savo agentus, pavyzdžiui, antibiotikus, kurie organizme turi atlikti savo darbą, slopindami tam tikrus procesus UŽ žmogų, už pati ligos nešiotoją. Žinoma, tai buvo puikus atradimas, tačiau nedera pamiršti, kad iš pradžių tai buvo natūralūs antibiotikai, auginami in vitro. Tuomet mokslininkai išmoko dirbtinai sintezuoti vaistus, o tai pastūmėjo mediciną visiškai kita kryptimi. Dabar kartais net susidaro įspūdis, kad apskritai pats žmogus nėra svarbus gydytojui – jam reikia tik sergančio organo ir priemonių, kurios ištaisytų problemas konkrečioje vietoje. Taip, visų pirma, prarandamas organizmo vientisumas, o, antra, pamirštama, kad organizme yra viskas, ko jums reikia norint įveikti ligą. Mes jokiu būdu neneigiame antibiotikų reikšmės – jie, be abejo, būtini. Kai bakterija užkrečia organą, reikalingas antibiotikas, kad su ja susidorotų. Tačiau tai – tik viena siaurutė medicinos dalis. Neužkrečiamosios ligos vystosi visiškai kitaip ir reikalauja visai kitų gydymo būdų. Tačiau šiuolaikinių vakarietiškos medicinos gydytojų požiūris į paciento gydymą yra toks pat, kaip ir antibiotikų atveju: yra konkretus organas, yra šio organo laboratorinių tyrimų rodikliai, viršijantys priimtą normą, ir yra cheminė priemonė, kuri turėtų sugrąžinti rodiklius normalią būseną. Ir kai tiktai rodikliai sugrįžta į normą, tuo gydytojo darbas, deja, užsibaigia. O vietoj to, kad padėtų organizmui susidoroti su problemomis, jį tiesiog išjungia iš darbo. Organizmas, gavęs vaistą, apskritai nebedalyvauja kovoje su liga. Taip gydytojas dar labiau nutolsta nuo to, kas turėtų būti pagrindinis medicinos tikslas – sugrąžinti žmogų prie sveikatos sampratos. Pačią šiuolaikinės medicinos koncepciją puikiai atskleidžia naudojama terminologija. Pavyzdžiui, antibiotikas, išvertus iš lotynų kalbos reiškia „prieš gyvybę“, o skausmą malšinančius preparatus angliškai vadinam „pain killers“.
Straipsnio tęsinys – „Čikagos Aide“ nr. 1122.
