Nereikia būti specialistu, kad suprastum, ką reiškia tokio plakato turinys - Vilnius ir Lvovas esą turi priklausyti Lenkijai. Nors eitynių priekyje buvo nešamas pagrindinis maršo šūkis „Mes norime Dievo“, tačiau plakatas apie Vilnių ir Lvovą taip pat buvo itin matomas ir plačiai afišuojamas.

Beje, 60 tūkst. Lenkijos nepriklausomybės maršo dalyvių šiemet buvo itin šiltai sutikti ir pasveikinti Lenkijos valdžios. Antai Lenkijos užsienio reikalų ministerija eitynes pavadino „patriotinių vertybių išraiška“. Pasak ministerijos, šis maršas buvo „didelė skirtingų pažiūrų, bet dėl bendrų laisvės ir ištikimybės nepriklausomai tėvynei vertybių susivienijusių lenkų šventė“.

Tiesa, Lenkijos prezidentas Andžejus Duda nebuvo toks optimistiškas ir švelniai pabarė eitynių dalyvius dėl „nesveiko nacionalizmo“ ir vis dar pasireiškiančio rasizmo, tačiau taip pat nieko neužsiminė apie Lietuvai ir Ukrainai reiškiamas teritorines pretenzijas.

Iš miesto merijos dar pasigirdo šiek tiek švelnių pasmerkimo žodelių kelių suimtų chuliganų, kurie kaip ir kasmet nusprendė pasimušti su tvarką prižiūrinčiais policininkais, atžvilgiu.

Iš to galime daryti išvadą, kad mūsų „strateginiai partneriai“ Lietuvą žeminantiems plakatams tyliai pritaria. Be to, akivaizdu, kad ir jokių veiksmų prieš tautinės nesantaikos kurstytojus lenkų valdžia nesiima.

Varšuvos gatvėse Vilniaus reikalavę provokatoriai Lietuvoje taip pat jokios reakcijos nesulaukė, o ką kalbėti apie kokius nors oficialius mūsų valdžios protestus Lenkijos institucijų adresu. Atvirkščiai - Lietuvos vadovai kuo nuoširdžiausiai pasveikino Lenkiją nepriklausomybės dienos proga.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankosi Lietuvai itin „svarbiame“ Singapūre, „Fintech“ mugėje, dalyvauja gausiuose „dvišaliuose susitikimuose“ ir žiniasklaidai kol kas nepasiekiamas. Visos kitos atsakingos valstybės institucijos su žurnalistais bendrauja tik raštu.

Todėl uždavėme kelis klausimus Lietuvos ambasadai Lenkijoje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir prezidentūrai:

„Lenkijos nepriklausomybės dienos eitynėse, kurios buvo labai palankiai vertinamos Lenkijos valdžios, buvo nešamas akivaizdžiai provokacinio turinio plakatas: „Vilnių ir Lvovą prisimename“. Todėl turime kelis klausimus: 1. Kokia buvo (arba bus?) Jūsų reakcija į tokią provokaciją? 2. Ar tokie „strateginiai partneriai“, kurie reiškia mums teritorines pretenzijas ir yra visiškai palaikomi savo valdžios, yra patikimi? 3. Ar tokios nuotaikos yra vyraujančios Lenkijos visuomenėje?“

URM atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė atsakė lakoniškai: „Užsienio reikalų ministerija atidžiai stebėjo Varšuvoje surengtas Lenkijos Nepriklausomybės dienos eitynes. Pritariame Lenkijos prezidento A.Dudos pareiškimui, kuriuo jis vienareikšmiškai pasmerkė ksenofobines, nacionalistines ir antisemitines apraiškas Lenkijos Nepriklausomybės minėjimo metu. Lietuva ir toliau sieks plėtoti atvirus, savitarpio pagarba ir geros kaimynystės principais paremtus santykius su Lenkija - svarbia Lietuvos partnere Europos Sąjungoje ir NATO.“

Vytautas Rubavičius, Filosofas, publicistas:

- Kaip vertinate faktą, kad mūsų „strateginiai partneriai“ per savo Nepriklausomybės dienos eitynes neša plakatą „Prisimename Vilnių ir Lvovą“? O taip pat dar svarbesnį faktą, kad Lenkijos valdžia to visiškai nesmerkia, o tai reiškia, kad pritaria?

- Pirmiausia mes nesame jokie „strateginiai partneriai“ su Lenkija. Nes ir negalime tokie būti tiek dėl dydžio skirtumų, tiek dėl bendros istorinės atminties, tiek dėl nuolatinių Lenkijos pretenzijų. Antra vertus, Lenkijos politinis bei kultūrinis mentalitetas, apskritai didžiosios Lenkijos visuomenės dalies visa politika grindžiama jų istorijos supratimu, pagal kurį Lietuva ir lietuvių tauta, galima sakyti, apiplėšė Lenkiją atplėšdama jos teritorijos dalį, t.y. Vilniaus kraštą. Toks supratimas puikiausiai iliustruojamas tiek tokiais plakatais, tiek ir pačios Lenkijos valdžios reakcija.

- O kodėl tuomet mūsų valdžia nuolat apsimetinėja, kad esame labai dideli draugai ir nereaguoja į tokias provokacijas?

- Todėl, kad mes iš esmės niekada neturėjome nacionalinės valdžios, nes neturime nacionalinės jausenos, nacionalinės, valstybinės savimonės. Mūsų valdžia iš esmės yra net ne politikai, o tik aukštesnio rango administratoriai. Anksčiau šią teritoriją jie administravo pagal vieną šeimininką, o dabar jie administruoja pagal ES „mainstrymą“. Europos Sąjunga mums tikrai yra reikalinga, bet klausimas, kokiu pagrindu ji plėtosis toliau... O atgimstantis Lenkijos nacionalizmas, kuris jau atėjo ir į politiką, yra sveikas reiškinys pačiai Europos Sąjungai, tačiau mums jis yra grėsmingas. Mums jis netgi grėsmingas dvigubai, nes lenkiškasis nacionalizmas yra agresyvus. Antra vertus, mes patys neskatiname savo nacionalinio valstybingumo jausenos, dėl to jos ir neturime. Todėl visos lenkų pretenzijos yra nuolat patenkinamos. Prisiminkime kad ir šią vasarą įteiktą didžiąją S.Skvernelio dovaną, kai Vilniaus centre esantis Pranciškonų vienuolynas, galima sakyti, buvo padovanotas Lenkijai, kuri ten įkurs Vilniaus „atlenkinimo“ kultūrinį centrą... Tai akivaizdu, kad mūsų geopolitika dabar yra tokia - kuo greičiau palįsti po Lenkijos sparnu, nes Lenkija esą mus ginsianti nuo Rusijos... Štai tokia paprasta politika.

- Ar Lenkija mus gins, ar tiesiog prisijungs, kaip niekieno kol kas „neįsisavintą“ teritoriją?

- Tai aš tą ir sakau: Lenkija tokiu atveju gins savo teritoriją... Taigi turime tokią mūsų „didžiąją“ geopolitinę mąstyseną, sprendžiant iš to, ką šiuo metu aš girdžiu iš mūsų visų aukščiausiojo rango administratorių, kurie save laiko politikais.

- O kur tuomet pasididžiavimas savo valstybe, rūpestis dėl jos gerovės ir klestėjimo?

- Ką jūs... Pasižiūrėkite į naująją Lukiškių aikštę arba į Gedimino kalną ir pamatysite visą pasididžiavimą... Graudu kalbėti, bet tuo viskas ir baigiasi. Daugelis net nesuvokia, bet ta pačia mąstysena puikiausiai galima pagrįsti ir abėcėlės keitimą, ir daugelį kitų dalykų. Lenkai, kaip ilgą pusiau imperinio valstybingumo tradiciją turinti tauta, tuos žaidimus puikiai moka žaisti ir nuosekliai vykdo tokią politiką. Gniaužtų jie neatleidžia. O tokia politika mums jau tiesiogiai atsirūgsta, bet mūsų politikai-administratoriai džiaugsis, visiškai integravęsi po mūsų „strateginio partnerio“ sparnu, ir girsis šiuo „didžiausiu laimėjimu“... Kad viskas vyksta būtent į šią pusę, galime įsitikinti perskaitę „dviejų K“ (Kirkilo ir Kubiliaus) parengtą dokumentą, kuriame aiškiai pasakyta, kokia turi būti Lietuvos ateitis. Ten nėra nei tautos, nei valstybės, nei nacionalinių interesų - nieko nėra. Tačiau yra „strateginė partnerė“ ir visi jos interesai.

Šaltinis: Respublika.lt