Daugiau 
 

Lietuvių Bendruomenė mano gyvenime

12/16/2021 Aidas

Esu gerokai vyresnė už Lietuvių Bendruomenę, tad gerai prisimenu, kaip prasidėjo šios ypatingos lietuvių išeivijos organizacijos nelengvas kelias.

Po Antrojo pasaulinio karo gyvendama Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, lankiau lietuvišką gimnaziją. 1948 m. pabėgėlių stovyklose buvo steigiamos organizacijos, tarp kitų – ir tremtinių organizacija (taip mes patys save vadinome), buvo leidžiami laikraščiai. O mums, jaunimui, rūpėjo savosios – atsikūrusios organizacijos, kurias iš nepriklausomos Lietuvos atvežė mūsų mokytojai ir tėvai: skautų, ateitininkų ir kt. jaunimo organizacijos.

Kai po šešerių metų gyvenimo Vokietijoje suvokėm, kad į tėvynę kelio nebėra, pabėgėlių stovyklos ėmė likviduotis, todėl teko ieškotis nuolatinės gyvenamosios vietos. Prieš išvykstant į užjūrius Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), vadovaujamas prelato Mykolo Krupavičiaus, 1949 m. birželio mėn. paskelbė Lietuvių Chartą – kelrodį, kurio tikslai buvo: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt” ir „darbu ir mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę”.

Vokietijoje įsteigta Lietuvių tremtinių draugija atgijo atvykus ir į JAV. Tremtinių draugijai Čikagoje vadovavo Kazimieras Kleiva, kuris kviesdavo susirinkimus ir dauguma naujai atvykusiųjų lietuvių susirinkimuose dalyvaudavo. Gerai prisimenu, kad mano abu tėveliai vykdavo į Tremtinių draugijos savaitinius susirinkimus, kur susitikdavo su pažįstamais iš Hanau stovyklos Vokietijoje laikų, kartu ieškodami darbo ir būsto šeimai. Bet ypač vyresnieji pabėgėliai jautė, kad reikia tokios organizacijos, kuri jungtų visus lietuvius, net ir ne pabėgėlius.

Po daugelio kalbų ir nelengvo darbo 1951 m. lapkričio 18 d. New Yorke buvo iškilmingai pasirašytas aktas ir buvo įsteigta JAV Lietuvių Bendruomenė (LB). Tai buvo labai reikšmingas išeivijos lietuvių gyvenimo įvykis. Pirmuoju  JAV LB pirmininku buvo išrinktas pedagogas, lituanistas Stasys Barzdukas. LB savo veiklą greitai išplėtė po visas JAV apylinkes, kur tik gyveno lietuvių.

Nors buvo žengtas labai svarbus ir reikšmingas darbas, JAV LB reikėjo įveikti daug sunkumų ir eiti nepramintu, akmenuotu keliu. Sujungti įvairių įsitikinimų ir nuotaikų lietuvius nebuvo lengva.

Po kelių darbo metų JAV LB vis daugiau lėšų ir jėgų ėmė skirti politiniams ir lietuvių visuomenės reikalams, taipogi ir Amerikos lietuvių santykiams su amerikiečių valdžia, o tam reikėjo finansų. Yra posakis, kad „pinigai yra galvažudžiai, o be pinigų gyventi negerai”.

Naujieji ateiviai lietuviai – dipukai – pagarbiai dalyvavo senųjų lietuvių įsteigtų organizacijų ruošiamuose minėjimuose. Minėjimus rengė Vasario 16-osios minėjimus rengė Amerikos lietuvių taryba (ALTas), buvo renkamos aukos. Minėjimai trukdavo tris ar daugiau valandų, jaunimas su nekantrumu laukdavo kalbų pabaigos, kad galėtų pasišokti. Kalbėtojai buvo geri, ugningi, reikalaudavo laisvės Lietuvai, kviesdami aukoti ALTui politiniams reikalams. Po kalbų dar vykdavo meninė programa, jaunimo šokiams taip ir nelikdavo net pusvalandžio, o pasiekti savo gyvenvietes tekdavo miesto transporto priemonėmis.

Įsijungiau nuo pirmų dienų

Į JAV LB įsijungiau nuo pirmų dienų, mokėjau solidarumo mokestį. Nors nedaugelis iš atvykusių į Ameriką žinojo apie Lietuvių Chartą, bet vis dėlto ji mus jungė savaime per mūsų kalbą, per šeimą. Kurti lietuviškas šeimas padėjo organizacijos, chorai, bažnyčia, sportas ir taipogi tautinė kultūra bei lietuvių kalba.

Mano tėveliai laikinai liko pas ūkininką, kuris sudarė mums iškvietimus į JAV, o aš pati 1949 m. atsidūriau Čikagoje. Dar net neturėdama darbo ar gyvenamosios vietos, patį pirmąjį rytą nuvykau į skaučių organizuojamą sueigą ir tapau vyr. skaučių vieneto vadove.

Šalia skautybės tuoj pat įsijungiau į šalpos organizaciją – vadovavau Putnamo seselių (viena iš jų buvo mano sesutė Irena Bareikaitė, vienuolė Margarita) rėmėjams, kurie taip pat buvo naujokai ir tik kūrėsi JAV. Rėmėjų organizacijai vadovavau 25 metus, kol vienuolynas sustiprėjo ir pasistatė vienuolyno pastatą Putname, CT.

 Tuo pačiu metu priklausiau ir JAV Lietuvių Bendruomenei ne tik dalyvavimu kaip eilinė narė, bet ir eidama įvairias svarbias pareigas. 1971 m. JAV LB Kultūros tarybos pirmininkas rašytojas Anatolijus Kairys pakvietė mane eiti sekretorės pareigas, kurias tęsiau per 3-jų metų kadenciją. Nuo tų metų nesustojau dirbusi LB atsakingose pareigose, vadovaudama ir organizuodama ypatingus švenčių banketus, – Dainų, Tautinių šokių švenčių. Didingomis šventėmis lietuviai garsėjo tarp svetimtaučių, o į šventes suvažiuodavo ne tik jaunimas, bet ir jų tėvai. Kartu klestėjo ir mūsų lietuviška spauda. Spaudoje netrūko bendradarbių ir skaitytojų, kurie gyveno pagal Lietuvių Chartą.

JAV LB kelias nebuvo lengvas, kaip ir kiekvienos šeimos svetimame krašte. Greitai LB veikla įsisiūbavo, bet atsirado nesutarimų su kitomis – senosiomis lietuvių organizacijomis, ypač su ALTu. Vasario 16-osios minėjimų proga pinigai buvo aukojami tik ALTui, kuri pasipriešino dėl visuomenės finansinės paramos LB. Čikagoje ir Floridoje susiorganizavo grupė bendruomenininkų, pasivadinusių Reorganizuota lietuvių bendruomene („reorgais”). Čikagoje „reorgai“ iškėlė bylą teisme dėl organizacijos pavadinimo, o JAV LB iškėlė bylą dėl vardo pasisavinimo. Šį nemalonumą teko spręsti septintajam LB Krašto valdybos pirmininkui Juozui Gailai. Į Cicero lietuvių parapijos salę susirinko ypač daug  kietų „reorgų”, tad susitarti nepavyko. Tuo metu aš gyvenau Cicero ir šiame susirinkime dalyvavau, balsavau už LB. Byla tęsėsi be jokių rezultatų 10 metų. Iš „reorgų” šalininkų buvo išrinktas VLIKo pirmininkas dr. Kazys Bobelis. Kelerius metus Čikagoje veikė dvi Lietuvių Bendruomenės. Galiausiai liko viena LB, bet nutrūko santykiai su ALTu, liko neišspręsti piniginiai reikalai. Pagaliau 1986 m. gruodžio 18 d. buvo pasiektas susitarimas tarp JAV LB ir JAV Reorganizuotos lietuvių bendruomenės nutraukti bylą, nepradėti jokių finansinių ieškinių teisme, bet ieškoti būdų atskirai dirbant padėti okupuotai Lietuvai.

JAV  lietuvių pėdsakai Amerikoje

1996 m. rudenį JAV LB Krašto valdybos pirmininkės Reginos Narušienės buvau pakviesta eiti LB Kultūros tarybos pirmininkės pareigas. LB Kultūros taryboje dirbau tris kadencijas (1996–2007 m.).

Švenčiant JAV LB 50 metų nueitą darbų kelią buvo išleista 800 puslapių knyga, kurioje atsispindi visa jos veikla – „JAV lietuvių pėdsakai Amerikoje”.

Dar 2002 metais, būdama JAV LB Kultūros tarybos pirmininke, atkreipiau dėmesį į Amerikoje nykstančius senuosius emigrantų telkinius, uždaromas lietuvių statytas bažnyčias, griaunamas parapijų mokyklas, likviduojamus klubus, vietovių lietuviams tarnavusius pramogų bei kultūros paveldo centrais. Mes, LB Kultūros taryba, nykstančio paveldo negalime sustabdyti, bet galime daug ką užrašyti ir paliudyti, kaip likimo į svetimą kraštą nusviesti emigrantai dėjo pastangas likti tautoje.

Knygoje „Lietuvių pėdsakai Amerikoje” aprašyta veikla bandyta pasakyti, kad lietuvių išeivija Amerikoje gyveno Lietuvos skausmais ir džaugsmais, niekad neprarado vilties dėl Lietuvos prisikėlimo nepriklausomam gyvenimui ir pagal išgales siekė Lietuvai ir jos žmonėms padėti kelyje į laisvę.

Ši knyga – tad kartu yra ir išeivijos siekis Tėvynėje gyvenančio tautos kamieno būti geriau pažinta ir suprasta, įvertinta ir užjausta.

Knygos nebūtų buvę be tuometinio JAV Krašto valdybos pirmininko Algimanto Gečio raginimo bei skatinimo ir visokiais būdais jos rėmimo. Pirmininkas A. Gečys padėjo sudaryti kelionės planą po Pennsylvanijos lietuviškas parapijas. Karštą 2002 m. liepos mėnesio 4 d. mes – žurnalistė Audronė Škiudaitė, Marija Remienė, susėdusios į Aušrelės Sakalaitės vairuojamą naują mašiną, pasileidome plačiais Amerikos keliais į seniausias lietuvių gyventas apylinkes, būtent – į Pennsylvaniją, angliakasių kraštą. Nors buvome apsišarvavusios adresais ir žemėlapiais, bet ir dideliuose, ir mažuose miestuose nelengvai rasdavome lietuviams priklausiusius pastatus ar lietuviškas parapijas, ypač tas, kurios jau buvo uždaromos ar nedraugiškų svetimų valdomos. Aplankyti visus JAV židinius, įamžinti visus materialius jų pėdsakus JAV LB Kultūros taryba neturėjo galimybių. Daug nuotraukų ir medžiagos padėjo surinkti LB apylinkių pirmininkai ir atskiri entuziastai, susirūpinę lietuviškos kultūros palikimu, už ką LB Kultūros taryba yra nuoširdžiai dėkinga.

Knygą skyrėme Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 15 metų sukakčiai.

Marija Bareikaitė-Remienė. Straipsnis buvo spausdintas š. m. liepos 29 d. laikraščio Draugas numeryje

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu