Kelias į centrinės Kalifornijos miestą Monterey yra toks gražus, kad atostogų jausmas atsiranda jau išvydus pirmuosius vandenyno blyksnius tarp smėlio kopų ir nuo vėjo kreivus kiparisus, išsirikiavus išilgai greitkelio.
Kai su vyru važiuojame į Monterėjų, dažniausiai apsistojame dideliame ir patogiame viešbutyje Hyatt Regency Monterey Hotel & Spa – pačiame stambiausiame tarp San Fransisko ir Los Andželo esančiame viešbutyje. Vienas iš šio viešbučio privalumų yra jo vieta: jis yra įsikūręs netoli visų svarbiausių lankytinų objektų, turi savo nuosavą golfo aikštyną, teniso kortus, baseiną ir tris restoranus. Restorane TusCa Ristorante yra gaminami itališki patiekalai iš šviežių Kalifornijos produktų. Restorane Fireplace Lounge vakarais grojamas džiazas ir gaminami kokteiliai, o restoranas Knuckles Sports Bar, kuris buvo atidarytas 1969-aisiais, tais pačiais metais kaip ir pats viešbutis, iki šiol savo milžiniškais ekranais ir didžiule alaus įvairove traukia vietinius sporto sirgalius.
Įsikūrę savo kambaryje, mes nusileidome į TusCa Ristorante, kur mūsų laukė jau suplanuota pramoga: susitikimas su savininkais ir susipažinimą su naujausia vyno daryklos Twisted Roots. Vyno daryklos istorija prasidėjo 1918 metais Kalifornijoje, klasikiniame Viduržemio jūros regiono klimate, su aukšta temperatūra dienomis, vėsiais vakarais ir nuo Sacramento River deltos atkeliaujančiais vėjais, leidžiančiame auginti įvairių rūšių vynuoges.
Ilgametę vyno daryklos istoriją šiandien toliau rašo jau trečioji karta – sutuoktiniai Josh ir Julie Ruiz, kurių pagrindiniu produktu tapo vynas Petite Sirah, kurį jie gamina nuo 2005-ųjų metų. Tarp vynų, kurių paklausa taip pat niekada nemažėja, yra Chardonnay, Cabernet Sauvignon ir 1918 Old Vine Zinfandel.
Be mūsų su vyru vyno degustacijoje dalyvavo dar keli viešbučio svečiai. Restorano šefas Steve Johnson pagamino ypatingus pietus. Burokėlių, citrinų, žaliųjų citrinų ir apelsinų sultyse marinuota lašiša buvo pagardinta kalendra ir iškepta. Jūrų šukutės buvo patiektos su kukurūzų pudingo, smidrų ir grybų garnyru. Bifštekso gabalėliai buvo suderinti su antienos taukuose keptomis įvairiaspalvėmis bulvėmis ir šparaginėmis pupelėmis.
Kitą vakarą mes vakarieniavome viename iš seniausių restoranų Monterėjaus mieste, skaičiuojančiame jau daugiau nei 40 metų – Whaling Station Steakhouse. Įrengtas klasikiniu stiliumi – tamsūs baldai, baltos staltiesės, alebastro sietynai ir sienų freskos – restoranas siūlo tradicinį meniu: rinktinius jautienos kepsnius (jautiena yra perkama iš geriausių Vidurio Vakarų mėsos augintojų), šviežias jūros gėrybes iš Ramiojo ir Atlanto vandenynų pakrančių, restorano virtuvėje gamintos makaronų gaminius, o taip pat stipriuosius kokteilius ir išskirtinį aptarnavimą.
Pamatę milžiniškas porcijas ant kaimyninių staliukų, mes su vyru paprašėme mums dviem padalinti vieną patiekalą „Žemė ir jūra“, kuriame lėkštėje suderinamas jautienos išpjovos kepsnys, omaro uodega, bulvių piurė su česnaku, špinatai su šonine, pomidorų salotos ir juostelėmis pjaustyti kepti svogūnai.
Mums atnešė dvi elegantiškai serviruotas lėkštes, kuriose puikavosi jau paprastam valgytojui įveikiamo dydžio porcijos. Aptarnaujantis personalas visą vakarą atidžiai stebėjo, kad mums netrūktų stipriųjų gėrimų, stiklinių su vandeniu, servetėlių ir kitų smulkmenų.
Tą savaitgalį taip pat turėjome tikslą aplankyti pasaulinio garso ispanų dailininko siurrealisto Salvadoro Dali muziejų, kuris Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Kalifornijoje 17 Mile Drive gatvėje (pasak George’o Orwello, jis čia slapstėsi, siekdamas išvengti dalyvavimo kare). Tai vienintelė vieta pasaulyje už Ispanijos ribų, kur Dali ilgą laiką gyveno ir kūrė.
Muziejus vadinasi Dali 17, The Museum of Monterey, o jame yra saugoma didžiausia Vakarų pakrantėje Dali darbų kolekcija ir antra pagal dydį ir reikšmę privati jo darbų kolekcija Jungtinėse Valstijose.
Tarp eksponuojamų vieno iškiliausių XX amžiaus dailininko darbų yra originalios graviūros, litografijos, gobelenai ir skulptūros, tematiškai sujungti į serijas ir išdėstyti įvairiose dviejų aukštų muziejaus erdvėse. Mažytėje kino salėje pirmame aukšte yra rodomi Dali ir apie Dali sukurti filmai.
Gyvendamas Kalifornijoje, dailininkas buvo įsitraukęs į vietos menininkų socialinį gyvenimą. Vienas iš pirmųjų tapęs asociacijos Carmel Art Association nariu, Dali rengė fotografijų parodas, dalyvavo vertinant tapybos ir skulptūros studentų konkursinius darbus.
Legendiniuose Dali rengiamuose vakarėliuose dalyvaudavo Waltas Disney, Andy Warholas, Bobas Hope’as, Gloria Vanderbilt ir kitos įžymybės.
1941 metų rugsėjo 2 dieną Hotel Del Monte Dali surengė į istoriją įėjusį labdaros vakarėlį dailininkams pabėgėliams iš Europos, kuris vadinosi A Surrealistic Night in an Enchanted Forest. Vakarėliui Dali užsisakė gyvūnų iš zoologijos sodo, Zygmundo Freudo sapnų teorijos ir savo paties vizijų, haliucinacijų ir kūrybos pagrindu sukūrė dekoracijas ir kostiumus. Vienaragio kostiumu vilkinti Dali žmona Gala (Elena Diakonova) sėdėjo raudono aksomo soste ir iš buteliuko pienu maitino liūtuką. Žuvies patiekalai buvo patiekiami ne lėkštėse, o šilkiniuose moteriškuose bateliuose. Antrasis patiekalas buvo įneštas uždengtuose padėkluose. Kai dangčiai buvo pakelti, paaiškėjo, kad ant padėklų buvo gyvos varlės, kurios tučtuojau nušokavo nuo stalo.
Dali darbų kolekcija, kuri sudaro pastoviąją muziejaus ekspoziciją, priklauso iš Ukrainos kilusiam Dmitrijui Pitermanui. Būdamas penkiolikos jis su šeima imigravo į JAV, kur pradžioje gyveno Niujorke, o paskui Berklyje. Sukaupęs didelį turtą prekiaudamas nekilnojamuoju turtu, Pitermanas susidomėjo Dali kūryba ir naujam muziejui nupirko daugiau nei 570 šio dailininko darbų.
Ypatingoje „juodos šviesos“ lempomis apšviestoje patalpoje eksponuojamos Dali drobės, kurių kai kurie elementai yra matomi tik ultravioletinėje šviesoje.
Ema Krasov, Jurijaus Krasovo nuotraukos
