Daugiau 
 

Neskubėkime džiūgauti

02/19/2016 Aidas
religion-2

Vasario viduryje Havanoje buvo kuriama istorija. Popiežius Pranciškus ir Rusijos ortodoksų patriarchas Kirilas susitiko daugiau nei dviejų valandų pokalbiui ir pasirašė bendrą deklaraciją. Pirmą kartą istorijoje susitiko Vakarų ir Rytų krikščionybės didžiausių Bažnyčių vadovai.

Jeigu kada nors Rytų – Vakarų skilimas bus išgydytas, penktadienio susitikimas, be jokios abejonės, bus vertinamas kaip posūkio pradžia. Neįkainojamas geros valios parodymas šiais laikais, kai religija pernelyg dažnai matoma kaip konfliktų ir smurto šaltinis. Tai taip pat ir vilties ženklas kovų sūkuryje dūstantiems Artimųjų Rytų krikščionims, kadangi Pranciškus ir Kirilas sutarė, jog jų apsauga – abiem bendras prioritetas. Dauguma krikščionių tokiose vietose kaip Irakas ir Sirija tikriausiai pasakytų, kad visai nesvarbu, koks šio viršūnių susitikimo fonas – jeigu jo dėka būtų mobilizuotos katalikų ir ortodoksų pajėgos išsaugoti jų gyvybes, to būtų daugiau, nei gana.

Deja yra ne viena svari priežastis, kodėl derėtų atsargiai vertinti įvykusį faktą. Daugiausia dėl to, kad Maskvos motyvai – tiek Rusijos Bažnyčios, tiek Vladimiro Putino valdomo Kremliaus – kelia rimtų abejonių. Vieša paslaptis, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčia yra artima Putino sąjungininkė, ir dauguma stebėtojų mano, kad penktadienio susitikimas tikrai nebūtų įvykęs be jo paraginimo ar leidimo.

Pastaraisiais dešimtmečiais Katalikų Bažnyčia padarė daug nuolaidų, kad pagerintų santykius su Maskva. Pavyzdžiui, girdėdama nuogąstavimų, neva katalikai bando patraukti į savo pusę ortodoksų tikinčiuosius, Bažnyčia Rusijoje praktiškai vykdo „augimo stabdymo“ politiką. Kunigai laikosi nurodymo tuo atveju, jeigu rusas ar rusė norėtų atsiversti, turėtų būti išsiųstas atgal į ortodoksų parapiją. Nepaisydami panašių taisyklių, Rusijos ortodoksų vadovai reguliariai reiškia priešiškumą. Jie primygtinai teigia, kad Rytų Katalikų Bažnyčios, kurios laikosi ortodoksų tradicijų, tačiau ir bendrystės su popiežiumi, yra Trojos arklys, skirtas nusiurbti jų tikinčiuosius. Jie skundžiasi, kad katalikai braunasi į jų „kanoninę teritoriją“ Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, nors nerodo jokių draudimų atidaryti savo skyrių Vakarų Europoje ir Lotynų Amerikoje. Daugumos Rusijos ortodoksų teologinis požiūris į katalikus yra perdėm skeptiškas. Verta pažymėti, kad ortodoksų pareigūnai pabrėžė, kad Kirilas kartu su Pranciškumi nesimels dėl to, kad dauguma ortodoksų tikinčiųjų tokį gestą vertintų vos ne kaip eretišką.

Klausimas yra toks: ar šis požiūris pasikeitė tiek, kad būtų galima realiai tikėtis didesnės vienybės? Vertinant tik pagal įprastas politines priemones, Kirilas gavo daug daugiau iš penktadieninio susitikimo su Pranciškumi. Savo aplinkoje jis dažnai matomas kaip turtingųjų ir galingųjų sąjungininkas, tačiau buvo pristatytas pasauliui kartu su populiariuoju „vargšų popiežiumi“. Tokio įvaizdžio viešųjų ryšių nauda iškalbinga. Kalbant apie Putiną, jis turi aiškią paskatą išnaudoti kiekvieną katalikų ir ortodoksų tarpusavio santykių atšilimą, nutildyti pasipriešinimą jo karui Ukrainoje ir apskritai jo vykdomai užsienio politikai.

Pirmiausia, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia turėtų nustoti apsunkinti gyvenimą kitiems jų įtakos sferoje esantiems krikščionims, ar tai būtų graikų apeigų katalikai Ukrainoje, ar kiti nepriklausomybės siekiantys ortodoksai (Rytuose vadinami autokefalinėmis bažnyčiomis). Ortodoksų dvasininkija turėtų nustoti teikti religinę priedangą Putino imperinėms ambicijomis ir tapti nepriklausoma nuo valstybinės kontrolės.

Kai kurie garsiausi Putino kritikai yra Ukrainoje, kur 5 milijonus tikinčiųjų turinti Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia sumokėjo aukštą kainą už savo lojalumą Romai, ir šiandien vaidina pagrindinį vaidmenį prodemokratiniame ir provakarietiškame judėjime. Nėra abejonių, jog Putinas norėtų matyti, kad Vatikanas ragintų graikų apeigų katalikus laikytis nuošalyje. Daugelis ukrainiečių primena, kad kritika Sovietų Sąjungai buvo nutildyta Romoje dešimtmečiams kaip Rytų politikos dalis, ir, atvirai kalbant, kai kurie žmonės mato penktadienio bendrą deklaraciją kaip šios politikos tęsinį. Kritikai taip pat nerimauja, kad Vatikanas gali suteikti patikimumo Putino tvirtinimams, esą jis yra didis persekiojamųjų krikščionių gynėjas, nors jo politika paremta grynai praktiniais išvedžiojimais, o ne religiniais įsitikinimais. Žinodami visa tai, kaip galime žinoti, ar penktadieninis susitikimas buvo kažkas daugiau nei bendra nuotrauka?

Pirmiausia, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia turėtų nustoti apsunkinti gyvenimą kitiems jų įtakos sferoje esantiems krikščionims, ar tai būtų graikų apeigų katalikai Ukrainoje, ar kiti nepriklausomybės siekiantys ortodoksai (Rytuose vadinami autokefalinėmis bažnyčiomis). Ortodoksų dvasininkija turėtų nustoti teikti religinę priedangą Putino imperinėms ambicijomis ir tapti nepriklausoma nuo valstybinės kontrolės. Jei tai įvyktų, tada penktadienio susitikimas reikštų didžiulius pokyčius. O kol kas džiaugtis neskubėkime.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu