Lietuva tuštėja. Ne vien todėl, kad ją palieka žmonės. Kai žmonės išvažiuoja, dar lieka vilties, kad jie kada nors sugrįš. O kaip sugrąžinti kaimų vardus, kurie nuo pats sovietmečio pradžios buvo naikinami? Nepastebimai ir planingai. 1959-1989 m. iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5600 kaimų pavadinimų (tradicinių vietovardžių). Šiuo metu, pagal galiojančią įstatyminę bazę, neapibrėžtos būsenos yra 4000 kaimų ir viensėdžių vardų. Atskirose savivaldybėse iš juridinės vartosenos istoriniai kaimų pavadinimai trinami ir dabar. Kaimui likus be gyventojų ir trobesių, jo teritorijai suteikiamas gretimos gyvenamosios vietovės pavadinimas.

Turbūt neatsitiktinai posakis „lietuviai yra veršių tauta“ sklando kaip gyvoji tautosaka. Pasyvi, susitaikiusi ir baili. Kiek tame yra tiesos, atskleidžia kaimų pavadinimų naikinimas. Sovietmečiu mus naikino okupantai. Dabar nuleidę galvas naikinamės patys, dažniausiai dėl nieko nekainuojančio patogumo. Regis, nebereikėtų to daryti pataikaujant žemių savininkams. Bet ne. Nusipirko ūkininkas žemės sklypą viename kaime, kitas jo sklypas - gretimame kaime. Kam žemę registruoti dviejuose, trijuose ar dešimtyje kaimų, jei įstatymai leidžia išsirinkti vieną. Savininkui patogiau ir mažiau išlaidų. Niekam nesanti skriauda - jei kaime neliko gyventojų, kam jam reikalingas vardas? Taip vardai ir trinami. Yra ir rimtų priežasčių, kai kaimai susilieja su gyvenvietėmis, miesteliais. Tai vadinama urbanizacija, ir tai - mažiausia nuodėmė istorijai. Lieka tik buvusį vardą suteikti bent vienai gatvei ar pavadinti kaimo vardu aikštę, parką, stadioną, o gal net... suoliuką.

Buldozeris rieda toliau

Kaimų naikinimo buldozeris šiemet pervažiavo per Vilkaviškio r. savivaldybę. Iš krašto žemėlapio bus ištrinta keliolika kaimų. Savivaldybės tarybai pasiūlius, Vyriausybei pritarus, panaikinti: Ančlaukio, Kunigiškių, Norvydų, Pagerniavės II, Būdežerių, Lobiškių, Vižaidų, Didvyžių, Santaros Strazdžių, Indūriškių, Gobiškių, Paplabūdiškių, Vienbiskių, Dvarnųjų bei Padurpinyčio kaimai. Bet nuspręsta atkurti kai kuriuos anksčiau panaikintus kaimus: Parausėlių, Obeliškių, Saugučių, Juškų, Stolaukėlio. Pavadinimai atkurti dėl sugrąžintų žemių teritorijų jungimo. Pasak Kybartų seniūno Romo Šunoko, Obeliškių ir Saugučių kaimų pavadinimai atkurti ne vien dėl praktinių priežasčių. To pageidavo ir buvę šių kaimų gyventojai. Dėl Didvyžių kaimo pavadinimo sunaikinimo apmaudavo išnykusio vietovardžio paminklu tapusių Didvyžių socialinės globos namų direktorius Rimvydas Žiemys. Pasak jo, Augalų kaimo pavadinimas, užgožęs Didvyžius, yra palyginti labai jaunas. Didvyžiai už Augalus turi ir kur kas didesnį istorinį palikimą.

Vienus kaimus naikinant, kitus gelbėjant, atsirado priežastis Vilkaviškio krašte atgimti neegzistuojančiai Žaliajai. Vietovei atstovavo tik lentelė prie kelio į gyvenvietę. „Supratau, kad geresnės progos atsirasti negali, todėl per kelias dienas aplankiau Iškartų ir Andriškių kaimų gyventojus, surinkau parašus, kad norime atkurti Žaliosios pavadinimą. Niekur nedingo ir Iškartai ir Andriškiai, jie tik pasitraukė šiek tiek į laukus. „Žalioji turi seną istoriją, buvęs valsčiaus centras, tai kodėl ji turėtų likti pamiršta, - stebisi šių apylinkių bendruomenės vadovė Janina Nikliauzienė. - Tai ne joks didvyriškumas, ar kova, o tik šiek tiek pilietiškumo dėl istorinės tiesos atkūrimo.“ Anot bendruomenės vadovės, gyventojai tuo, kas įvyko, labai džiaugiasi.

Pasvaliečiai dingusiems kaimams stato paminklus

O ką daryti, kai sugrąžinti istorinę tiesą nebėra noro ir jėgų? Reikia pasistengti bent išsaugoti ištrintus vietovardžius, įamžinti. Tai padaryti užsibrėžė Pasvalio kraštiečių bendrija, kuriai vadovauja profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Rimantas Kanapėnas. Pasvalio rajone yra apie 390 kaimų, iš jų apie 150 jau sunaikinti.

„Mes išnykusiems kaimams statome paminklus. Saločių seniūnijoje trijuose kaimuose pastatyti paminkliniai akmenys, ant jų iškalti kaimų pavadinimai. Taip mes įamžiname išnykusius savo krašto kaimus. Prie kiekvienos seniūnijos atsiras stendai su žemėlapiais, kuriuose pažymėti benykstantys kaimai, kuriuose likę 2-3 gyventojai. Per šiuos metus beveik visuose seniūnijose dingę kaimai turėtų būti įamžinti“, - sakė iš Pasvalio rajono kilęs mokslininkas. - Šiuos darbus daro seniūnijos. Daug pinigų nereikia, tik noro. Žmonės labai pritaria, siūlosi prisidėti, bet mes neprašome pinigų. Pinigų tam reikalui daug nereikia, tik noro“, - sakė profesorius.

Kodėl bendrija nebandė eiti kitu keliu - susigrąžinti prarastų kaimų vardus? „Norint tai padaryti reiktų įveikti didžiulę biurokratinę mašiną. Neduok Dieve turėti reikalų su biurokratinėmis institucijomis. Vieni užsikrovę šią naštą, visos šalies problemos neišspręsime, čia reikia spręsti valstybiniu lygmeniu. Apie kaimų naikinimą reikia kalbėti, nes ne visi žino, kad tai vyksta. Kai pradėjau tuo rūpintis, kai kas manęs nesuprato, klausė, kam to reikia? Kam? Aš kilęs iš Pasvalio krašto, baigiau Saločių vidurinę mokyklą, mano vaikystė ir jaunystė čia prabėgo. Dabar liko tik tėviškės sodybos valda, vyšnynas, obelys, liepos. Nuolat jaučiu ilgesį savo kaimui. Kai sugrįžtu, spaudžia širdį, kad nyksta kaimas. Mes visi kilę iš kaimų. Neliks kaimų, neliks ir Lietuvos“, - apgailestavo prof. dr. R.Kanapėnas.

***
Kodėl naikinami senieji kaimų pavadinimai? Ko siekiame? Kokios šio proceso pasekmės mūsų laukia? Apie tai kalbėjomės su Vilniaus universiteto Geografijos fakulteto docente Filomena KAVOLIŪTE.

- Ar vietovardžių naikinimas buvo įmanomas senojoje Lietuvoje?

- Tai vyko. Kraštas buvo daug rečiau apgyventas. Kai prasidėjo baudžiava, turtingieji žemvaldžiai pradėjo engti silpnesnius, užgrobdami geriausias žemes. Be abejo, jie keitė pavadinimus į sau naudingus. Kai žemę parceliavo, gyventojai, nenorėdami prisiminti senelių kančių prie baudžiavos, pavadinimus taip pat keitė. Sovietmečiu tas naikinimas vyko kur kas aktyviau ir buvo nukreiptas prieš mūsų tautą.

- Ar sunku atkurti prarasta?

- Blogiausia, kad mes nesuvokiame, jog 4 tūkst. sunaikintų kaimų yra milžiniškas skaičius. Būdavo, kad žmonės per marus išmiršta. Ateina kiti, randa pamatus ir duoda vietovei naują vardą. O čia buvo padaryta okupacijos sąlygomis. Jeigu ryžomės atkurti valstybę, vadinasi, suvokėme, kad tai nebuvo natūralus procesas. Susigrąžindami žemę, žmonės sunešė testamentus. Kur buvo paveldėję žemę, ten ir matavo. Tą pačią pėdą, tik nauju vardu. Žemėtvarkininkams, kas. Svarbiausia jiems žemę grąžinti. Jie turi visas ribas, visus testamentus su senaisiais vardais. Reikėjo tik turėti noro ir suvokimo, kad ne tik nuosavybė, bet ir vardai yra turtas.

- Sovietmečiu žmonės vardų naikinimui pasipriešinti negalėjo. O dabar? Kas vietovardžius verčia naikinti dabar?

- Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad šiandien kaimų naikinimas grindžiamas sovietmečiu išleistais įstatymais? Yra toks 1996 m. Vyriausybės nutarimas „ Dėl administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių ribų ir pavadinimų tvarkymo“. Jame sakoma, kad gyvenamoji vietovė, kurios visa teritorija priskiriama kitų gyvenamųjų vietovių teritorijoms, panaikinama. Naikinama, nes neturi gyventojų ir registruotų adresų. Sovietiniame įstatyme buvo sakoma, jei gyventojų toje vietovėje neliko, ji yra išbraukiama iš gyvenamųjų vietovių sąrašo. Kas čia skiriasi? Žodžių tvarka sakinyje? Po valstybingumo atkūrimo paveldėtojams sugrąžinus sovietmečiu nusavintą žemę, ji sugrąžinta ir iš registrų išbrauktuose kaimuose bei viensėdžiuose, todėl atrodė, kad jie vėl bus prikelti gyvenimui. Tačiau sunaikintų kaimų ir viensėdžių pavadinimai į kasdienį vartojimą nesugrįžo, nes restitucijos įstatymas vietovardžiams kažkodėl negaliojo. Pritrūko supratimo, kompetencijos ir politinės valios sugrąžinti tai, kas buvo sunaikinta.

- Išbraukti iš vartosenos ir dokumentų išnykusių kaimų pavadinimai yra didelė netektis. Kas trukdo juos susigrąžinti?

- Nėra tam juridinio pagrindo. Lietuvos vadovybė turėtų priimti reikiamas įstatymų pataisas, leidžiančias vietovardžius oficialiai pripažinti Lietuvos nematerialiąja kultūros paveldo vertybe ir sustabdyti jų trynimą iš juridinių dokumentų. Vien tik vardas yra kaip paminklas. Kaimų, viensėdžių (buvusių dvarų, palivarkų, bajorkaimių) pavadinimai - tai tarsi senųjų bendruomenių kodai, nusakantys jų būdą, amatus, įkūrėjų pavardes, gyvenamąją aplinką ar įvykius, jie dabartį jungia su istorine praeitimi. Kaimų vardais užrašyta visa krašto istorija. Ko gero, dėl šios priežasties sovietmečiu jie ir buvo naikinami, siekiant, kad visuomenė lengviau pamirštų tautinę kultūrą ir pereitų prie socialistinės.

- Kodėl žmonės stato kryžių, akmenį pradangintiems kaimams atminti, bet nesistengia pradėti procedūrų juos atkurti?

- Todėl, kad nepramuša valdininkų sienos - abejingumo. Galvoja: „Sudėtinga. Daug kainuos. Išgyvensim ir be to.“ Yra žmonių, kuriems svarbi jų gimtojo krašto praeitis, kurie dar nepamiršo savo senelių, kaimo „anoje“ Lietuvoje, kaip jie kūrė savo gyvenimus ir tikėjo laisvos Lietuvos ateitimi. Bet jų dar tiek mažai. Švenčiame Lietuvos šimtmetį, šloviname ją, o kartu ir niekiname ją kūrusių žmonių atminimą, trindami „anos“ kartos bendruomenių vardus, kad niekas niekada jų nebeprisimintų. Švenčiame ir niekiname. Kaip tai yra baisu! Teisingai „Respublikai“ sakė istorikas Benjaminas Mašalaitis, - sovietai mums priverstiniu būdu numelioravo ne tik laukus, bet ir mąstymą. Tikrai, esame numelioruoto mastymo žmonės, homo sovieticus, jei šitaip sugebame naikinti savo tautos paveldą - žemės vardus, ant jos gyvenusių bendruomenių atmintį. Savomis rankomis naikinti. Toks juodas sovietmetis užėjęs...

Šaltinis: Respublika.lt