Daugiau 
 

Susitikimas už uždarų durų

08/25/2017 Aidas

Rugpjūčio 21 dieną Minske įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo JAV valstybės departamento specialusis atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris ir Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Susitikimas vyko už uždarų durų ir tęsėsi tris valandas. Oficiali žiniasklaidai pateikta versija – „abi šalys aptarinėjo būdus sureguliuoti konfliktą Donbase“. Daugelis ekspertų sutaria, kad reikšmingų sprendimų iš šio susitikimo laukti dar anksti. Ir vis dėlto kai kas svarbaus šiame susitikime vis tik įvyko. Jungtinės Valstijos ėmė tiesiogiai kalbėtis su Rusija dėl situacijos Ukrainos rytuose. Tik štai šio pokalbio pasekmės vargu ar patiks Kremliui.

Maskvai susitikimas Minske – tai bandymas pradėti tiesiogines derybas tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos dėl Ukrainos likimo. Pakanka prisiminti, kad ankstesnis Vladislavo Surkino susitikimas su Victoria Nuland vyko viloje. Iki šiol yra įvykęs ne vienas JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas „įvairiuose renginiuose“, tačiau jie visada buvo pusiau oficialaus pobūdžio. Ukraina buvo viena iš aptariamų temų. Tačiau pirmu numeriu paprastai būdavo aptariama situacija Sirijoje, branduolinis Šiaurės Korėjos šantažas, o taip pat kova su pasauliniu terorizmu. Tai, kas įvyko Minske, buvo visai kito statuso susitikimas. Galima sakyti, Kremlius pagaliau sulaukė garsiųjų ir tiek laiko jo linksniuotų „derybų dėl Ukrainos“. Tik štai Ukrainos mainyti niekas nesirengia.

„Rusijos agresija prieš Ukrainą – tai nėra tik iššūkis vienai atskirai valstybei, tai iššūkis visam Europos žemynui“, – pareiškė Kurtas Volkeris spaudos konferencijoje Vilniuje, kur jis atvyko į derybas su Lietuvos vyriausybe dėl Ukrainos klausimo sureguliavimo ir karinių veiksmų Donbase nutraukimo.

„Mes čia susirinkome tuo metu, kai Europos žemyne vyksta kariniai veiksmai. Visai arti. Vos pora valandų skrydžio nuo čia. To apskritai neturėjo nutikti. Tačiau taip nutiko, o dabar mes turime įsipareigojimą kuo skubiau nutraukti žmonių kančias – juk šiame konflikte jau žuvo apie 10 tūkstančių žmonių. Milijonai buvo priversti palikti savo namus... Tai iššūkis ne tik Ukrainai, tai grėsmė visai Europai“, – reziumavo jis.

O štai Rusijos reakcija į šį už uždarų durų vykusį susitikimą buvo visai kitokia. Surkovas pranešė, kad Maskva susitikimu yra patenkinta. „Mes sutarėme, kad dabartinė situacija pietryčių Ukrainoje negali tenkinti nei konflikto pusių, nei išorinių jėgų, dalyvaujančių situacijos sureguliavime“, – kalbėjo jis.

„Įsipareigojimai Minsko susitarimams abejonių nekėlė: abi pusės pasiūlė šviežių idėjų ir novatoriškų būdų jų realizacijai“, – pridūrė Putino patarėjas.

Akivaizdu, kad Maskva bando demonstruoti, jog sutarimas yra ne tik tikėtinas, bet ir realus. Šiuo atveju Vladimiras Putinas neketina atsisakyti taikdario vaidmens kare, kurį pats ir pradėjo.

Tai, kad derybininku jis paskyrė būtent Surkovą, kuris yra laikomas „rusų pavasario“ architektu, byloja, jog Putinas nusileisti neketina. Jei būtų priešingai, Minske Kremliaus poziciją atstovautų asmuo, kurio nediskredituoja ryšiai su kovotojais ir galvažudžiais. Vladislavas Surkovas – ne tik įtakingas Kremliaus patarėjas. Jis yra žmogus, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį skatinant, organizuojant ir vadovaujant prorusiškoms jėgoms Donbase ir Kryme. Apie tai savo naujausiame straipsnyje detaliai kalba „The Wall Street Journal“ politikos apžvalgininkas Jamesas Marsonas. Jame autorius primena, kad už dalyvavimą Krymo aneksijoje Surkovui buvo paskirtos Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų sankcijos.

Apie Rusijos Federacijos nenorą trauktis iš Ukrainos taip pat byloja ir dar vienas nesenas įvykis. Tą dieną, kai vyko minėtasis susitikimas už uždarų durų, Kremlius pranešė, kad naujuoju Rusijos ambasadoriumi Jungtinėse Valstijose yra skiriamas Anatolijus Antonovas – generolas, prisidėjęs prie Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Antonovas asmeniškai užtikrino tarptautinę paramą Rusijos armijos veiksmams Kryme ir Donbase, už ką taip pat atsidūrė sankcionuotų asmenų sąrašuose. Rusijos vyriausybė nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad jokio kaltės prisipažinimo ar eskalacijos lygio sumažinimo tikėtis neverta.

Kol pasaulis tyrinėja Kremliaus adekvatumą, Vladimiras Putinas Vakarams vis užsimena, kad jau būtų pats laikas apsigalvoti ir pripažinti Krymo aneksiją, o taip pat Maskvos protektoratą visoje Ukrainos teritorijoje. Visi „konstruktyvūs pasiūlymai“ iš Rusijos pusės visada susiveda į tai, kad kažkaip reikia įtikinti Jungtines Valstijas, jog būtina priversti Ukraina vykdyti politinę Minsko susitarimo įsipareigojimų dalį. Amnestija kovotojams, ypatingas okupuotų teritorijų statusas, leidžiantis Rusijos statytiniams daryti įtaką Ukrainos vidaus politikos krypčiai – visa tai yra taktiniai tikslai, kurių Maskva atsisakyti neketina. Tačiau strateginis tikslas siekia kur kas toliau. Vladimiras Putinas yra nusiteikęs sugrąžinti Rusiją į aukščiausiąją lygą. O kad tai pavyktų, jam reikia išprovokuoti pasaulinę krizę, susilpninti Vakarus. Ukraina, rusiška Minsko susitarimų traktuotė, Donbasas – visa tai yra bandymai pertvarkyti tarptautinę teisę, o tai reiškia, pasiekti Rusijos įtakos stiprėjimo europiniams ir pasauliniams procesams. Rusija veržiasi į džentelmenų klubą užsimojusi su kuoka. O toji kuoka, žinoma, yra Ukraina.

Norint suprasti, ko siekia Kremlius, kuris iš vienos pusės įtikinėja pasaulį esąs pasirengęs sureguliuoti situaciją Donbase, o iš kitos – į diplomatinius postus skiriąs į agresiją prieš Ukrainą įsipainiojusius ir po sankcijų jungu esančius asmenis, reikia sekti ne pačią Rusiją, o nuotaikas Ukrainos viduje bei Kremliaus inspiruojamas informacines kampanijas. Rusijos propaganda savo lobistų lūpomis įtikinėja Vakarų visuomenę, jog būtina atšaukti sankcijas. Kad tai būtų pasiekta, siūloma daryti spaudimą Ukrainai, kad ši beatodairiškai sutiktų su taika Maskvos sąlygomis. Tuo pat metu rusų agitatoriai Ukrainoje kursto įtarimus, kad „valdžia parduoda Ukrainą Putinui“. Toks yra Rusijos ciniškas žaidimas šachmatais ant dviejų lentų.

Išorinėje politinėje arenoje siekiama įtikinti tarptautinę bendruomenę, jog reikia priversti Ukrainą „nusileisti vardan taikos“, o Ukrainos viduje yra raginama sukilti ir „neleisti bankams susitarti su Maskva“. Bet kokia užuomina, kad Ukrainos vyriausybė rengiasi apleisti valstybinius interesus, gali išprovokuoti sprogimą. Sukilimo mastas būtų toks, kad į Europą pasipiltų minios pabėgėlių, o vietoj šiandieninės Ukrainos atsirastų Somalis, kur kiekviename kaime, rajone ir apskrityje vis kitas vadukas ar karininkas įvedinėja savą „teisėtą valdžią“. Tuomet, kai Ukraina pavirs kariaujančia Jugoslavija, pasaulis, Vladimiro Putino nuomone, pats paprašys Maskvos sureguliuoti situaciją.

Rusijos Federacija negalės nutraukti agresijos prieš Ukrainą tol, kol nuo sprendimų priėmimo nebus nušalinti tie, kurie dalyvavo karo kurstyme. Visi tie Surkovai, Antonovai ir Putinai imituoja „konstruktyvią poziciją“, vildamiesi sulaukti arba kol pasaulis pavargs gyventi prie nuolatinės eskalacijos grėsmės, arba procesų Ukrainos viduje, kurie atves prie Ukrainos vyriausybės žlugimo. Putinas visomis įmanomomis priemonėmis tempia laiką ir viliasi visus „apžaisti“.

Po kelionės į Minską Volkeris patvirtino, kad JAV supranta situacijos Donbase pobūdį ir tą vaidmenį, kurį šiame konflikte vaidina Rusija. Kremliaus vadovybei duodama aiškiai suprasti, kad niekam civilizuotame pasaulyje nebereikia aiškinti, kas vyksta Ukrainoje ir kaip ši situacija atrodo iš tarptautinės teisės perspektyvos.

Žodžiai apie rusų agresiją, karą, atsakomybę smarkiai skiriasi nuo tų miglotų formuluočių, kurias girdėjome pastaruosius trejus metus. Kremlius tikėjosi įtraukti JAV į derybas dėl „pasaulio pasidalijimo“. O išėjo taip, kad Rusija buvo oficialiai pavadinta grėsme visam Europos žemynui.

Be abejo, bet koks spaudimas „Putino federacijai“ tuo pat metu yra ir civilizuoto pasaulio stiprinimas priešinantis jėgai, grasinančiai sugriauti visą pasaulinę architektūrą. Kad ir kokia silpna ir pažeidžiama būtų Ukraina, ji negali sutikti nusileisti Rusijai ir nepaisyti savo pačios interesų. Tačiau svarbiausia, Ukrainos visuomenė niekada neišmainys savo suvereniteto ir nepriklausomybės į šalies vientisumo iliuziją. Nesvarbu, kaip situacija plėtosis toliau, dabar bet koks Rusijos vaidmens kruvinoje kovoje rytų Ukrainoje paminėjimas, remsis formuluotėmis, kurias Vilniuje išsakė Kurtas Volkeris. Tame ir glūdi mano anksčiau paminėtas teigiamas šio susitikimo Minske rezultatas.

Rusijos agresija prieš Ukrainą – tai grėsmė visam Europos žemynui. Dabar tai jau yra oficiali Jungtinių Valstijų pozicija. Dar truputis, ir pasaulyje pribręs suvokimas, kad „taikymosi spektakliai“, kuriuos Putino administracija vaidina, siekdama pabloginti situaciją Ukrainoje – tai taip pat grėsmė pasaulio ir Europos saugumui. Tuomet ateis laikas pradėti tikras derybas dėl taikos.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu