Lietuvoje atgimstant vietiniam turizmui, vis daugiau žmonių apsilanko įkurtuose apžvalgos bokštuose, naujai prikeltuose dvaruose ar miesteliuose, nepabūgsta leistis į keliasdešimties kilometrų žygius. Pasak specialistų, tai ne tik laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir galimybė išreikšti pilietiškumą, tapti šalies „ambasadoriumi“.
Lietuviai – piligriminio kelio ambasadoriai
Ko gero, žinomiausio Europoje ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto šv. Jokūbo kelio arba „Camino de Santiago“ (liet. „kelias į Santiago“) atkarpa nuo šiol bus ir Lietuvoje.
Pasak Mariaus Minkevičiaus, projekto „Camino Lituano“ organizatoriaus, šis piligriminis kelias padės atverti naujas galimybes atrasti nematytą Lietuvą.
„Vieniems žygis šiuo keliu keičia gyvenimus, kitiems – požiūrį į aplinką. Šio kelio, vadinamo „Camino de Santiago“ „atitikmenų“ daugėja visame pasaulyje, taigi vieną jų, vedančių iki pat Ispanijos, norime sukurti ir Lietuvoje“, – pasakoja vienas iš kelio kūrėjų – savanorių Marius Minkevičius.
Šiandien pėsčiųjų kelias, sujungsiantis nuostabiausias Lietuvos vietas, beveik baigtas, tačiau norintys gali prisidėti prie paskutinių jo atkarpų planavimo, žymėjimo ar prižiūrėjimo.
„Prisidėti prie idėjos galima įvairiai, pavyzdžiui, tampant tam tikros vietos „ambasadoriumi“, o tai reiškia – skleidžiant apie ją žiną, pasiūlant unikalių objektų ar netgi nakvynės paslaugas keliaujantiems. Šiuo metu jame žygiuoja viena brazilė, maršrutą jau išbandė ispanas, korėjietis, vokiečiai, anglai, olandai, ar net svečias iš Pietų Afrikos Respublikos, todėl tai šansas reprezentuoti bei padėti atrasti Lietuvą”, – prisijungti kviečia M. Minkevičius.
Pasak jo, nakvynės paslaugas ir svetingumą rodo ir jaunos šeimos, ir sodybas turinčios močiutės, ir kaimo turizmo sodybos. Šiuo metu labiausiai trūksta nakvynės taškų atkarpoje tarp Raudondvario ir Panevėžiuko bei ties Prienais.
Pristato krašto išskirtinumą
„Camino Lituano“ skirtas eiti savarankiškai – jį ypač lengva sekti stebint visame pasaulyje atpažįstamą žymėjimą: kelio simbolį kriauklę bei ryškiai geltonas rodykles.
Tačiau Lietuvoje vyksta ir žygių, kuriuose sekami vedliai. Vienas jų – Salantų krašto bei visos Lietuvos istoriją puoselėjantis Aurimas Rapalis, kuris pėsčiųjų žygius pradėjo organizuoti beveik intuityviai – pajutęs pilietinę pareigą.
„Prieš daugiau nei dešimt metų, būdamas abiturientas, kartu su vienu bičiuliu tiesiog vaikštinėjau Salantų apylinkėse ir netyčia priėjau partizanų palaidojimo vietą. Grįžęs namo apie tą vietą paieškojau informacijos ir sužinojau, kad ten palaidota apie 30-40 miško brolių. Sukluso širdis, iškilo daug vidinių klausimų, kodėl per visą mokykloje praleistą laiką manęs čia niekas nenuvedė, nieko apie šią vietą nepasakojo. Vėliau, Vėlinių laike, kasmet nueidavau uždegti ten žvakių, ir, matydamas, kiek nedaug žmonių čia apsilanko, pats pradėjau rengti žygius partizanų takais“, – dalijasi A. Rapalis.
Pradėjus nuo žygių organizavimo draugams, šiandien jo domėjimosi sritys išsiplėtė iki krašto istorijos, pokario laisvės kovų istorijos, senovės kuršių genties atminimo objektų, o į organizuojamus pažintinius žygius susirenka savo kraštą mylintys smalsuoliai iš visos Lietuvos.
„Savo žygiais norime paskleisti žinią apie krašto išskirtinumą, supažindinti jaunimą su patraukliomis gyvosios istorijos sklaidos priemonėmis. Labiausiai tai atspindi tradicinis žygis „Kardo rinktinės partizanų takais” Salantai – Grūšlaukė, vykęs jau 8 kartus. Nors nužygiuojama ne tiek ir daug, apie 25 km., pelkėti miškai ir dažnai lietingas oras tampa ne tik fiziniu išbandymu, bet ir raktu į empatiją tiems, kurie šiame miške praleisdavo daug daugiau laiko“, – pokalbį apibendrina žygeivis.
