Daugiau 
 

Tarp Rusijos ir Europos: kas laukia Baltarusijos?

03/08/2019 Aidas
europe 2

Jau daugelį metų Aliaksandras Lukašenka bando įtikti ne tik ilgametei sąjungininkei Rusijai, tačiau ir Europos Sąjungai (ES), nors pastarojo meto įvykiai rodo, kad su visais gerai sutarti nepavyks. Bet ar Baltarusija turi apsisprendimo laisvę?

ES Taryba dar vasario pabaigoje šaliai pratęsė ginklų embargą ir kitas sankcijas, o Rusija demonstruoja norą stiprinti politinius ir ekonominius šalių saitus – Maskva ir Minskas jau tariasi dėl bendros valiutos.

Bendros valiutos derybas pastaraisiais mėnesiais lydi daugybė A. Lukašenkos ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų, kuriuos išprovokavo Rusijos pasisakymai dėl dujų ir naftos kainų kėlimo.

Diskusijų objektu tapo ir Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo pareiškimai, kad Maskva pasiruošusi gilesnei integracijai su Baltarusija, pavyzdžiui, įsivesti bendrą valiutą, sujungti muitų tarnybas ir teismus.

Kaip integracijos pagrindą D. Medvedevas nurodė 1999 metų Rusijos ir Baltarusijos susitarimą dėl „sąjunginės valstybės“ sukūrimo. Tai formali „sąjunga“, kuri numato glaudų abiejų šalių bendradarbiavimą prekybos ir gynybos srityse.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno, Rusijos spaudimas Baltarusijai nėra naujas reiškinys, jis „vyksta bent kas kelerius metus, jeigu ne kasmet, ir pagrindinis spaudimo instrumentas yra energetinių resursų tiekimas, jų kainos“.

Politologas atkreipia dėmesį, kad energetika Baltarusijoje yra vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Politologo manymu, naivu tikėtis, kad A. Lukašenka gali demonstruoti savarankiškumą ir tikriausiai jis eilinį kartą nusileis V. Putinui.

„Politinio savarankiškumo Baltarusija net ir negali turėti, nes bet koks bandymas elgtis ne taip, kaip Rusija norėtų, dažniausiai baigiasi ekonominiu spaudimu ir viskas labai greitai grįžta į tradicines vėžes“, – tvirtina T. Janeliūnas.

Politologas mano, kad Maskvos ir Minsko derybos greičiausiai vėl baigsis tuo, kad Baltarusija Rusijos įtakai perduos strateginius objektus ar atiduos valstybines įmones, taip pat gali būti priimti politiniai sprendimai judėti gilesnės politinės integracijos link. Galimą Rusijos karinę intervenciją Baltarusijoje politologas vertina skeptiškai. Pasak jo, V. Putinas savo tikslų gali pasiekti žymiai paprastesnėmis politinio ir ekonominio spaudimo priemonėmis.

Europa – tik korta prieš Rusiją

Tomas Janeliūnas Baltarusijos prezidento bandymą demonstruoti liberalėjimo žingsnius vertina kritiškai.

„Tai tik siekis eilinį kartą ES suvilioti, apgauti, kad gal jau šįkart Baltarusija iš tikrųjų gali ištrūkti iš Rusijos. Bet tikrai to nėra, nes po kiekvieno tokio žaidimo Baltarusija, žengdama vieną žingsnį ES link, po to du žingsnius žengia Rusijos link“.

Jo manymu, bet kokie demokratijos procesai Baltarusijoje iš karto pakirstų A. Lukašenkos valdžią ir vestų į jo politinę savižudybę.

Pasak jo, Baltarusijos politinė sistema yra suvaržyta, izoliuota nuo Vakarų pasaulio ir vienintelė galimybė palaikyti kažkokius efektyvesnius ekonominius politinius santykius yra tik su Rusija, Kinija ir kitomis taip pat autoritarinėmis valstybėmis.

Ekspertai visuotinai sutaria – autoritarinė prorusiška tvarka Baltarusijoje pasikeis nebent tik tuomet, kai A. Lukašenka pasitrauks iš vadovo posto.

„Tai yra vienasmenis autoritarinis režimas, kurio galios šaltinis slypi būtent asmens valdyme. Ir bet kokios reformos, kurios tą asmens valdymą galėtų sumenkinti, jos tiesiog negali būti pradėtos esant A. Lukašenkai“, – nurodo T. Janeliūnas.

Šalies valdymo tąsai, pasak politologo, Baltarusijos vadovas pasirinkęs savo jaunesnįjį sūnų Nikolajų.

„A. Lukašenka jau seniai savo sūnų ruošia tokiam statusui, dar visai mažą jį vežiodavosi į įvairius susitikimus, rodydavo viešai, pratindavo prie politiko statuso“, – nurodo T. Janeliūnas.

Pasak politologo, tai tradicija, būdinga posovietiniam autoritarui, kuris niekuo nepasitiki, todėl valdžią gali perduoti tik artimiausiems šeimos nariams.

Tačiau kai pasitraukia ilgametis prezidentas, dažniausiai atsiranda erdvė kažkokiam pokyčiui. Ir, nepaisant to, kad Nikolajų ruošia tapti įpėdiniu, galios ir įtakos svertų atsiginti nuo galimo nepasitenkinimo ir nepritarimo jo kandidatūrai dabar A. Lukašenka neturėtų.

Lukašenka prezidento kėdėje nuo 1994 metų leidžia jau penktą, tačiau galimai ne paskutinę kadenciją – kovo 1 d. prezidentas pareiškė, kad kels savo kandidatūrą ir 2020 metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose. A. Lukašenka nurodė, kad esant dabartinei Baltarusijos būklei, jis negali sau leisti nekandidatuoti į prezidentus.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu