Daugiau 
 

„Tradicijos pačios nesikeičia, jas keičia žmonės“

03/10/2017 Aidas
kazlas-2-e1489152136181

 

Didžiąją visuomenės dalį papiktino toks nepagarbus, antisemitinio atspalvio turintis kvietimas ir į tai pirmiausiai atvirame laiške sureagavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kuri teigė, kad kvietime į šventę Naisiuose skelbiamais patarimais tyčiojamasi iš žydų.

Apie Užgavėnių kaukes pašaipiai vaizduojančias etnines Lietuvos mažumas mintis savo „Facebook“ paskyroje išsakė ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas: „Daugelį šimtmečių žydai sudarė vieną didžiausių etninių bendruomenių Lietuvoje. Jie buvo žinomi verslininkai, amatininkai, prekybininkai, gydytojai, mokytojai, mokslininkai. Deja, dabar Lietuvos istorijoje dar tik bandoma rasti žinių apie šią turtingą ir energingą bendruomenės dalį. Prireikia didžiulių pastangų, kad susigrąžintume prarastus vardus, kad įamžintume Holokausto aukas. Pernai metais vykusios Molėtų eitynės - tarsi „stebuklas“, o modernus žydų muziejus Vilniuje vis dar vizija, o ne realybė. Mes lėtai judame į priekį, kad žydų istoriją prikeltume iš Lietuvos miškų. Ir mes vis dar turime nueiti ilgą kelią. Tačiau dažniausiai dabar žydai Lietuvoje prisimenami kitaip – kaip groteskiškos Užgavėnių kaukės. Net neabejoju, kad daugelis, ypač vaikai, pirmą kartą apie žydus ir kitas Lietuvos tautines mažumas sužinos karikatūros būdu per Užgavėnės šventes. Aš prašau Jūsų, Lietuvos žmonės, ar ne laikas keisti tradicijas, kad nei žydai, nei jokios kitos mažumos nebūtų įžeistos? Ar ne laikas?“

Ta proga mūsų laikraštis pakalbino žinomą Lietuvos žurnalistą, rašytoją, kraštotyrininką Eugenijų Bunką, kuris Plungėje vadovauja savo tėvo Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondui. Šis fondas rūpinasi Plungės žydų istorijos įamžinimu ir nužudytų bendrapiliečių atminimu.

- Naisių bendruomenė, kuri siejama su vienu įtakingiausių Seimo narių Ramūnu Karbauskiu, viešai žmones ragino Užgavėnes švęsti Naisių vietovėje, kur, panašu, antisemitizmo idėjos ne tik klesti, bet ir yra viešosios komunikacijos dalis. Antisemitinis plakatas socialinėje paskyroje „Didžiosios Užgavėnės Naisiuose“ skelbia ne tik šventės programą, bet ir patarimus, kur tyčiojamasi iš žydų. Lietuvos žmonių reakcijos laukti ilgai nereikėjo. Kilo pasipiktinimo banga, kita vertus, viešoje erdvėje netilo ir antisemitiniai komentarai.

- Kuo čia dėtas Karbauskis? Būkim biedni, bet teisingi. Nei jis piešė, nei rašė, nei tikrino. Yra už ką jį ir be to plakato plakti. Bet jau įsišaknijo tradicija virstantis stereotipas, reikia ar nereikia, nesivarginant faktais bei argumentais, į šuns dienas dėti žmogų, jeigu taip daro žiniasklaida. Jums tai nieko neprimena?

O pūlinys anksčiau ar vėliau pratrūksta. Šitas varvės dar ilgai. Kol žmonės vienodai ims vertinti ir garsaus amerikiečių aktoriaus repliką apie aštriadančius lietuvius su beisbolo lazdomis, ir savus taip vadinamus pašmaikštavimus apie kitus.

- Surengtose Užgavėnėse persirengėlis „žydas“ nešasi lagaminą su užrašu „Parduodu blusas ir utėles arba keičiu į nekilnojamą turtą“. Ar toks etninių grupių vaizdavimas yra vis dar priimtinas modernioje valstybėje, kurioje tarpusavio santykius bandome grįsti pagarba? Kokia Jūsų būtų nuomonė, pirmiausiai kaip kraštotyrininko, o po to - ir kaip žydų kilmės piliečio?

- Turiu pusę žydiško, pusę žemaitiško kraujo. Galiu papasakoti anekdotų ir apie žydus, ir apie žemaičius. Daugumoje jų – ir humoras, ir satyra, bet jokiu būdu ne patyčios. Kai tyčiojamasi iš žemaičio, esu žemaitis, kai iš žydo – esu žydas. Bet kai tyčiojamasi iš esto – jaučiuosi estas, kai iš ruso – jaučiuosi rusas. Net kai tyčiojamasi iš politiko, jaučiuosi jo kailyje... Ir matau Lietuvoje anekdotinę situaciją, kurios net juodu humoru nepavadinsi. Nebent tragišku. Valstybė skiria milžiniškas lėšas kovai su patyčiomis, mokyklose rengiamos akcijos joms mažinti, filosofai, psichologai rašo užsakytus straipsnius, kuriama taip vadinama socialinė reklama. Bet patyčių atsiranda toje pačioje vietoje, kurioje skelbiama kova su jomis. Iš žmogaus pavardės, fizinių trūkumų nesigėdija pasityčioti net žiniasklaida. Atsiranda pavyzdys patyčias perkelti ir į viešas erdves, ir žmonių santykius, nes daug jų nemato nieko blogo į šuns dienas dėti tautybę, rasę, tikėjimą, kokį nors tautos bruožą. Žinoma, ne savo.

Anksti iš gyvenimo išėjusi Klaipėdos universiteto lektorė, šviesiaplaukė lietuvaitė Irena Calzonienė sakydavo, jog protėviai gerbė dvasias, su jomis nesipyko, buvo pasirengę savo namuose priimti kažką iš anapus, o istorinės nuorodos patvirtina, kad net laukdavo žinios iš mirusiųjų. Anot I. Calzonienės, ir išvirkščias Užgavėnių persirengėlių rūbas simbolizavo geros žinios nešimą, nes anuomet tikėta, jog iš ano pasaulio gaunami geriausi linkėjimai bei pranašavimai, kokių orų laukti, koks bus derlius, kiek mėsos, pieno, vilnos duos gyvuliai, kaip augs naminiai paukščiai. Visą tai pranešdavo dvasios iš anapus – neregėtos būtybės iš nepažįstamo, bet žmonių sąmonėje egzistuojančio pasaulio, į kurį keliaus visi. Tada, pakeitę išvaizdą, ir jie per Užgavėnes, Kūčias, Vėlines lankys savo artimuosius, skelbs žinią apie ateitį: vedybas, vaikų gimimus, gamtą, ūkį. Už tai dvasioms reikia dėkoti ir dovanų pažerti. Iš čia - ir pagoniška tradicija maistu, žodžiu, dovanomis, o, krikščionybei atėjus, ir maldomis pamaloninti vėles. Dar menamas paprotys priimti ir vaišinti per Vėlines užklydusį kareivį, nes jis galįs būti vėlių pasiuntinys.

Kai XIV-XVI a. Lietuvoje pasirodė žydai, čigonai, vengrai, tokio gymio žmonių nematę žemaičiai ir lietuviai priėmė juos kaip atvykėlius iš anapus, žinias nešančius „vėlių pasiuntinius“. Tad nieko nuostabaus, jog visi jie tapo Ragučio švente vadintų Užgavėnių personažais, vėlgi ir meiliai sutinkami, ir vaišinami, ir apdovanojami. XVI a. vengrai po lenkų, vokiečių, italų ir čekų užėmė penktą vietą LDK svetimtaučių grupėje, kurioje tuo metu buvo ir nuo inkvizicijos iš Vakarų Europos pabėgę daugiau kaip šeši tūkstančiai žydų. XV a. pradžioje Europoje pasirodė pirmieji čigonai.

Nors iš Uralo kalnų regiono kilę vengrai, iš Mesopotamijos po pasaulį pasklidę žydai ir iš vakarų Indijos pasirodę čigonai labai skyrėsi savo išvaizda, kalba, papročiais, tradicijomis nuo vietinių Lietuvos gyventojų, tačiau netruko tapti įprastais kaimynais. Visas jų išskirtinumas blėso, o kartu - ir „vėlių pasiuntinių“ rangas. Gal tradicijose jis būtų išlikęs, bet jį visiškai sunaikino kitataučius niekinusi ir įstatymais ūkinės veiklos, gyvenamosios vietos, išsilavinimo apribojimus įteisinusi carinės Rusijos valdžios politika. Ypač kliuvo žydams, kurie negalėjo įsigyti žemės, stoti į aukštąsias mokyklas, be leidimo palikti jiems nustatytų vadinamų „sėslumo zonų“. Per Pirmąjį pasaulinį karą dėl Rusijos nesėkmių caras apkaltino žydus ir ištrėmė juos į šalies rytus. Atėjusi sovietų valdžia pradžioje dar toleravo žydus, tačiau netrukus pasipylė persekiojimai su tragiškomis pasekmėmis. Vokietijos nacių politika baigėsi Holokaustu.

Neišprususiam ir esmės neįžvelgiančiam žmogui tokie įvykiai buvo priežastis „vėlių pasiuntinius“ galutinai išbraukti iš gerbiamų asmenų sąrašo ir savo „paklydimą“ kompensuoti silpnųjų ginklu: patyčiomis. Tad kvietime į Užgavėnes reklamuojamas žydo siūlymas parduoti blusas ir utėles arba keisti jas į nekilnojamą turtą nėra tęsinys protėvių tradicijos, bet gali būti suvokiamas kaip jos niokojimas. Garsiai deklaruojant pagarbą pagoniškai praeičiai, iš tikrųjų naikinama pirmapradė Užgavėnių ir jos personažų reikšmė. O pareiškimai, kad tradicijos keičiasi, nėra teisingi. Tradicijos pačios nesikeičia, jas keičia žmonės.

- Holokaustas Lietuvoje - tai toji istorinė tema, kurią kaskart kiekviena lietuvių karta privalės permąstyti iš naujo. Ir turbūt kiekvieną kartą bus kraštutinių nuomonių sankirtų, bus liberalių ideologinių bandymų ieškoti sąlyčio taškų, bus aršaus nacionalizmo išpuolių. Profesorė Irena Veisaitė, išsigelbėjusi iš rudojo maro pragaro, savo atsiminimų knygoje sako, kad jai šiandieniniame gyvenime šia tema trūksta empatijos. Kaip žurnalistas, kraštotyrininkas ir aktyvus visuomenininkas, kokių dalykų pasigendate Jūs šiuolaikinėje visuomenėje diskusijose apie Holokaustą ir jų dalyvius?

- „Diskusija“ – lotyniškas žodis, reiškiantis „tyrimą, nagrinėjimą“. Vieni naudojasi faktais ir jais paremtais argumentais, kiti – viduramžių stereotipais ir nacistinės Vokietijos propaganda. Bet galutinio atsakymo, kodėl įvyko baisiausia XX a. tragedija Europoje, nėra. Nežinant priežasties, tai kartojasi įvairiose pasaulio vietose. Ir taip buvo iki nacių valdymo Vokietijoje, kai Amerikos žemyno kolonistai skerdė indėnus, kai baltieji Afrikoje gaudė vergus, kai japonai masiškai naikino kinus. Vargu ar tai galima paaiškinti vien norais pasipelnyti ir valdyti.

Regis, atsakymo reikia ieškoti slapčiausioje žmogaus vietoje – galvoje. Juk turi būti racionalus paaiškinimas, kuo skiriasi žudiko ir gelbėtojo smegenys. Kol kas guodžia bent tai, kad gelbėtojų Lietuvoje buvo daugiau nei žudikų. Paprastai apie slepiamus žydus žinojo ne tik gelbėtojų šeima, o juos maitinti, globoti padėdavo giminaičiai, kaimynai, draugai. Kas dėjosi žmonių galvose, kai jie priglaudė pasmerktuosius mirti? Juk vokiečių kariuomenė atėjo su pergalingais maršais ir skelbėsi – visiems laikams. Vadinasi, dalis gelbėtojų manė, jog rizikuos ne tik savo ir savo vaikų gyvybėmis, bet ir užkraus naštą būsimoms kartoms. Bet gelbėjo.

- Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ visuomenėje vertinama dvejopai. Istorikai pasigenda gilesnės temos analizės, intelektualams kliūna žanro paviršutiniškumas, eilinis skaitytojas nesunkiai pajunta autorės užslėptus viešųjų ryšių siekius. Kaip bebūtų, tačiau visi, perskaitę šį kūrinį, vieningai pripažįsta – tai lūžis Lietuvoje, kurioje po Nepriklausomybės paskelbimo pirmą kartą prabilta apie Holokaustą, įvardijant jo dalyvius. Tai knyga, pagaliau pradėjusi diskusiją, kuri ilgą laiką buvo slopinama labiausiai patriotiškai nusiteikusios tautos dalies, ir pagaliau toji diskusija sumažino atskirtį tarp „mes“ ir „jie“. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

- Psichologai visas žmonių tarpusavio santykių problemas siūlo pradėti spręsti atviru pokalbiu. Sako, padeda. Naivoka manyti, kad Rūtos Vanagaitės knyga kaip atviro pokalbio pradžia sulauks tokio pat atsako ir panaikins dešimtmečius žmonių sąmonėje tūnantį Lietuvos tragedijos geluonį. Ten jis atsirado dėl įvairiausių priežasčių, apie kurias spėlioja ir filosofai, ir istorikai, ir psichologai. Jie mini nacių politikos poveikį, godumą, pavydą, atjautos nebuvimą ir kitas.

Tačiau tai nėra atviras pokalbis. Tai labiau panašu į monologą. Kiti diskusijos dalyviai reiškiasi bemaž vien anonimiškai internetinėje erdvėje ar vienminčių susibūrimuose. Sakyti, jog jie supranta esantys neteisūs, todėl nori likti neatpažinti, ne visada teisinga. Taip, yra žmonių, kurių patirtis - vienintelis argumentas rašyti „naciai nebaigė savo darbo“, tačiau ta patirtis apribota savo kiemo tvora. Regis, jau seniai laikas kalbėti ne apie atskirus tragiškus įvykius, bet bandyti išsiaiškinti, ar jie nėra psichinės tautos sveikatos išraiška. Už tokią mintį jūsų minimos labiausiai patriotiškai nusiteikusios tautos dalies galiu būti ir nukryžiuotas. Bet jeigu yra nors dalelė pavojaus tikimybės, daug geriau spėjimą patikrinti nei atmesti.

Lietuvoje su vietinių pagalba sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis Europoje. Tai – tik vienas gėdingos statistikos faktas. Nors jo su jokiais kitais negalima lyginti, tačiau, susirūpinę tautos sveikata, prisiminkime, jog turime daugiausiai savižudybių pasaulyje, mažiausiai atjautos, lietuviai žudo ir luošina savo vaikus, pagal moterų fizinį saugumą Lietuva yra tik vienu laipteliu aukščiau už Iraką, Iraną, Sudaną, 35 proc. lietuvių toleruoja prievartą, pagal keliuose žūstančiųjų skaičių Europoje blogesnė padėtis tik Latvijoje ir Rumunijoje, mirčių skaičius dėl širdies, kraujagyslių, vėžinių susirgimų - vienas didžiausių pasaulyje...

Tokią statistiką galima tęsti, bet priežastys, kodėl taip yra, vis dar nežinomos. Jos gali slypėti net radiostezininkų (virgulininkų) minimame geopatinių (kenksmingų gyviems organizmams) Žemės vietų poveikyje. Radiostezininkai sako, kad požeminių vandenų srautų sukuriamos geopatinės vietos itin gadina žmonių psichinę ir fizinę sveikatą. O Lietuva – daugiausiai požeminių vandenų turinti valstybė. Gėdingos statistikos priežasčių reikia rasti ne siaubingų faktų pateisinimui ir pasiteisinimui, bet bent pristabdyti luošinti pirmiausia save.

- Nedideliame Lietuvos miestelyje Plungėje Jūs dešimtmečius bandote įamžinti ir saugoti nužudytų bendrapiliečių atminimą ir kaip susiduriate su empatijos nebuvimu, abejingumu praeičiai. Vienas pavyzdžių - iš Jūsų vadovaujamo fondo veiklos istorijos. „Lietuvos žydų istorija neatsiejama nuo Lietuvos istorijos, o Lietuvos istorijoje be žydiškos praeities liktų daug tuščių puslapių, kuriuos užpildyti abejotinu turiniu atsirastų kam. Tai patvirtina ir paminklo visiems doriems plungiškiams atsiradimo Plungėje peripetijos. Nepaisant to, kad garsiai ir aiškiai buvo sakoma, jog fondas miestui dovanoja skulptūrą ne žydams, bet visiems doriems plungiškiams pagerbti, net rajono vadovai stojo piestu prieš. Nors Plungėje šimtmečius egzistavo beveik vienodo dydžio žemaičių ir žydų bendruomenės, jie kategoriškai pareikalavo prie paminklo nedėti akmens su užrašais dviem kalbomis. Taip paminklas atsirado valstybinėje žemėje, o akmuo su užrašais – per pusmetrį esančioje privačioje“ – rašoma Jūsų vadovaujamo fondo veiklos įžanginiame puslapyje.

- Mano Tėvukas buvo paskutinis žydas Plungėje, vienintelis Lietuvoje žydas tautodailininkas, paskutinis Europoje karo kavaleristas. Tėvukas yra ir vienas iš trijų Lietuvos žydų, kuriems suteikti miestų Garbės piliečių vardai, tačiau vienintelis iš gimtinės, neišvažiavęs svetur. Tai - ir atsakymas į klausimą apie empatiją. Visą gyvenimą ir didelę savo kūrybos dalį jis skyrė nužudytų tautiečių atminimui įamžinti. Aš tik tęsiu jo darbą.

Nesiimu spręsti, kaip yra kitur, bet Plungėje abejingumas praeičiai tirpsta. Vis labiau įsivyrauja suvokimas, kad visos Lietuvos, jos miestų ir miestelių istorijose be sunaikintos žydų ir kitų bendruomenių istorijų būtų daug baltų dėmių, kurias, kaip byloja daugybės tautų patirtis, neretai bandoma užpildyti melu ar laikmečiui pritaikytais faktais. O jūsų minimoje citatoje vietoje „rajono vadovai“ tiksliau būtų sakyti „rajono vadovė“. Tuometinė Plungės savivaldybės merė pasakė „Ne!“, ir visi aplink dėl šventos ramybės nuščiuvo. Bet dėl vieno žmogaus nereikėtų spręsti apie visus.

Kitais metais bus pirmosios Plungės elektrinės šimtmetis. Vos tik prasitariau apie idėją pastatyti ženklą šiai sukakčiai, iškart atsirado norinčiųjų prisidėti. Jiems pirmiausia rūpi istorija, kurios dalis yra ir Karelijos granite iškalta žydiška – elektrinę įsteigusio Mendelio Zakso – pavardė. Tėvuko ir jo vardo fondo sukurtiems Kaušėnų memorialui čia nužudytiems Plungės žydams atminti, Litvakų Atminimo sodui Žemaitijos nacionaliniame parke, sutvarkytoms devynioms žinomoms žydų masinėms kapavietėms rajone ir daugybę kitų fondo darbų galima įvardinti taip pat, kaip pavadinta Tėvo parašyta knyga: „Žydiškas Plungės istorijos puslapis“. Dabar bandau atkurti iki didžiojo gaisro 1931 m. buvusios Plungės planą su visais pastatais ir jų savininkų pavardėmis. Visos Plungės. Jeigu kas nors norėtų tame plane regėti tik žemaitiškas pavardes, jiems reikėtų rimtai susirūpinti savo galvelėmis. Nes tada beveik pusė miesto gyventojų buvo žydai. Tokia miesto istorija. Lygiai taip pat komentuočiau norą atkurti tik žydiškos miesto dalies planą.

- Sakote, vis mažiau lieka amnezijos apie lietuvių kolaboravimą su naciais ir sovietais, vis labiau abejingumas praeičiai tirpsta, tačiau, nepaisant to, buvusi Seimo narė per visuomeninę televiziją demonstruoja nacių simboliką primenančius gestus, socialiniuose tinkluose vos paminėjus Holokaustą ultradešinieji patriotai plūstasi antisemintinėmis nuotaikomis...

- Galiu tik pasikartoti apie galvas. Šviesiosios suvokia, ką sako ir ką daro, o silpnesnės iš pradžių sako ir daro, o tik po to, jeigu sugeba, galvoja. O žemaičių viena iš savybių yra ta, kad dauguma jų ne filosofuoja, bet vadovaujasi sveiku protu. Jie sako, jog, kitą dergdamas, apsimėšlinsi ir pats. Tie, kurie žudė, nors ir mirę, iki šiol dažnai vadinami ne vardais ar pavardėmis, o turi žydšaudžio pravardę. Nelabai gerai. Nes ji limpa ir prie niekuo dėtų jų vaikų, anūkų.

Kalbėjosi Rasa Kazlaitė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu