Prieš 95-erius metus Italijoje, Turine, buvo pradėtas spausdinti lietuviškas „Saleziečių žinių“ (it. „Bollettino Salesiano“) leidimas. Saleziečių mokymą skleidęs žurnalas, pirmą kartą italų kalba išleistas 1877-aisiais, buvo labai svarbus ruošiant dirvą saleziečių bendruomenės įsikūrimui Lietuvoje. Žurnalo leidyba per šį laikotarpį dėl sudėtingų istorinių aplinkybių migravo tarp Lietuvos ir Italijos, tačiau entuziastų dėka nenutrūko net ir pačiais sunkiausiais laikais.
Jau daugiau kaip 20 metų Lietuvoje leidžiamų „Saleziečių žinių“ turiniu rūpinasi Lietuvos pilietybę turintis italas, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos kunigas Alessandro Barelli. Turine gimęs dvasininkas portalui ITLIETUVIAI.IT plačiau pasakoja apie šio ne tik saleziečiams, bet ir visai lietuvių diasporai svarbaus leidinio istoriją, patyrusią daug iššūkių.
Žurnalas „Saleziečių žinios“ šiandien platinamas 29 kalbomis 135 pasaulio šalyse. Jo ištakos siekia net 1877-uosius, kai saleziečių kongregacijos įkūrėjas, šventasis, kun. Giovanni Bosco (Jonas Bosko) sumanė išleisti periodiškai išeinantį saleziečių veiklai skirtą žurnalą, kuris ne tik padėtų palaikyti ryšį tarp pasaulyje išsibarsčiusių bendradarbių ir bendrabrolių saleziečių, turėtų ugdomąją ir apaštalinę misiją, bet ir įtrauktų pasauliečius į saleziečių veiklą. Kitaip tariant, būtų langas saleziečiams į pasaulį ir kartu langas į saleziečių pasaulį.
Oficialus pirmasis leidinio pavadinimas buvo „Knygų mėgėjas katalikas“. Nuo 1878 m. sausio leidinys leidžiamas iki šių dienų išlikusiu pavadinimu, kuris lietuviškai verčiamas „Saleziečių žinios“. Pradžioje žurnalo direktoriumi, redaktoriumi, maketuotoju, grafiku, galbūt net ir spaustuvininku dirbo pats kun. šv. J. Bosko. Tačiau jo įsteigtas nemokamas, bažnyčiose platinamas ir tik skaitytojų aukomis išlaikomas leidinys netrukus ėmė sparčiai augti, o prie itališkojo leidimo prisijungė kitos kalbos, tarp jų ir lietuvių.
Pirmas lietuviškas „Saleziečių žinių“ numeris pasaulyje dienos šviesą išvydo 1927-aisiais, Turine, Lietuvos saleziečių patriarcho kun. Antano Skelčio iniciatyva. Saleziečių centre Valdocco, kur saugomos Don Bosco relikvijos, spausdintas leidinys buvo atskiras žurnalas, nes kiekviena redakcija pati kūrė originalų jo turinį: tai reiškia, kad konkrečioje šalyje platinamas leidinys nebuvo paprastas itališkos versijos leidimas, o turėjo atspindėti joje reziduojančių saleziečių veiklą.
Lietuviška redakcija be to turėjo ir kitą misiją – paruošti dirvą planuojamai saleziečių veiklai Lietuvoje, nes tuo metu Italijoje jau mokėsi nemažai lietuvių saleziečių.
„Tais laikas nebuvo kompiuterių, kad būtų galima siųsti PDF formatą į spaustuvę Lietuvoje, todėl atspausdindavo žurnalą toje spaustuvėje Turine ir siųsdavo su vežimais ar su traukiniu (tikslių duomenų neturiu) į Lietuvą. Be abejo, pirmaisiais metais tas žurnalas buvo platinamas per klebonus, per parapijas mažesniu tiražu. Bet vėliau kun. A. Skeltys pradėjo plėsti saleziečių bendradarbių draugiją. Žmonių, prijaučiančių kunigo J. Bosko charizmai, atsirasdavo labai daug, tai yra tokių, galima sakyti, rėmėjų. Nekalbu tik apie finansinę pagalbą, o dvasiškai palaikančių žmonių.
Ir, įsivaizduokite, iki II Pasaulinio karo visoje Lietuvoje buvo 30 000 tų saleziečių bendradarbių ir tik 2 mažos saleziečių bendruomenės. Tai reiškia, kad visi šitie 30 000 buvo aktyvistai paprastose parapijose, kurie dalyvaudavo, pasirūpindavo informacija, gaudavo „Saleziečių žinias“ kaip tos informacijos šaltinį. Tai buvo tikras evangelizacinis įrankis“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja dabartinis „Saleziečių žinių“ vyr. redaktorius Alessandro Barelli.
Apie atsiradusių lietuviškų „Saleziečių žinių“ svarbą itališkame „Bollettino salesiano“ buvo rašoma dar 1928-aisiais, kai gegužės 3 dieną saleziečius Turine aplankė tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras generolas Teodoras Daukantas, lydymas įgaliotojo ministro Italijoje Voldemaro Čarneckio. Juos pasveikino ir Turine įsikūrę lietuviai saleziečiai.
„Tada jis šiltai padėkojo už nuoširdų priėmimą ir pažadėjo grįžęs į Lietuvą pagausinti Don Bosco mokymo sekėjų būrį. Lietuvos ministro vizitas ir mums buvo labai malonus, nes šioje šalyje turime nemažai draugų, šiandien dar glaudžiau susijusių su mūsų veikla dėka šiemet pradėtų leisti lietuviškų „Saleziečių žinių“ ir dėl nuolat gausėjančių Lietuvos vaikų, kurie metai iš metų prisijungia prie saleziečių darbo“, – rašo „Bollettino salesiano“.
„Saleziečių žinių“ tiražas kasmet auga, 1928-aisiais buvo išleista 15 000 egzempliorių, o 1933 m. – 21 000. 1934 m. kun. A. Skeltys atidaro pirmą saleziečių bendruomenę Lietuvoje, Jurbarko raj. Žurnalo redakcija pradžioje pasilieka Turine, tačiau netrukus, tai yra, trečiojo dešimtmečio pabaigoje (apie 1938–39) persikelia į Lietuvą, į Jurbarko rajoną.
„Tada, kai kunigas A. Skeltys su saleziečiais pradėjo dirbti čia, Lietuvoje, buvo protinga, kad ir žurnalo leidybos darbas vyktų jau Lietuvoje“, – sako A. Barelli.
Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas darbus netrukus sustabdo. 1955-aisiais itališkame „Bollettino salesiano“ rašoma, kad sovietų okupacija žurnalą ir saleziečius priverčia vėl trauktis iš Lietuvos.
„1944-aisiais saleziečiai Lietuvos teritorijoje jau turėjo 8 veiklos centrus. Raudonasis teroras savo šventvagiškomis rankomis viską sunaikina: vieni broliai buvo išblaškyti, kiti deportuoti į Sibirą priverstiniams darbams, ne daug kam pavyko pabėgti, – rašoma itališkame leidinyje. – Visos Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijos kviečia Don Bosco vaikus rūpintis emigravusiu lietuvių jaunimu, užtikrinant jiems moralinę ir materialinę paramą. Taigi, Don Bosco ir toliau padeda tam vargstančiam jaunimui ginti savo tikėjimą, kol nukris geležinė uždanga ir atsivers kankinamos tėvynės durys.“
Žurnalas atgyja 1950-aisiais, kai jo leidyba vėl grįžta į Italiją. Pakeitus pavadinimą, jis leidžiamas lietuvių saleziečių įkurtoje gimnazijoje Castelnuovo miestelyje (Pjemonto regione), Don Bosko tėviškėje. Mokyklai sustabdžius veiklą, redakcija persikelia į netoli Romos esantį Frascati miestelį, kur buvo įkurtas lietuvių saleziečių centras – Villa Lituania Frascati, lietuviškai pramintas Vytėnais. Žurnalą nuo 1952 iki 1990 spausdina saleziečių spaustuvė Romoje Tipografia Salesiana Pio XI, kurios direktorius buvo lietuvis brolis Vincas Aleksandravičius.
„Tada laikraštis ėjo pakeistu pavadinimu: tremtyje buvo leidžiamas „Saleziečių balsas“. Buvo spausdinamas kaip diasporos leidinys, kuris labai sunkiai galėjo patekti į Lietuvą, aplinkiniais keliais vos vienas kitas egzempliorius atkeliaudavo. Į Lietuvą siųsti negalėjo, tad siųsdavo į kitus kraštus, kur buvo saleziečių kunigai, misionieriai, lietuvių parapijos.
Nuo maždaug 1978 m. iki 1992 m. „Saleziečių balsas“ išeidavo kartą per metus, kur parašydavo: susirinkome Frascati miestelyje, susirinkome Monrealyje (Kanadoje), linkėjimai Brazilijoje kunigui Pranui Gavėnui. Būdavo tokia kaip kronika apie lietuvių saleziečių veiklą, egzempliorių skaičius taip pat buvo sumažėjęs“, – atskleidžia daugiau kaip 20 metų lietuviškų „Saleziečių žinių“ leidimą kuruojantis A. Barelli.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1993-asiais čia vėl atsinaujina ir žurnalo leidyba. Netrukus prie redakcijos prisijungia 1998-asiais į Lietuvą pakviestas italų kunigas salezietis A. Barelli. Turine gimęs, 2004 m. Lietuvos pilietybę gavęs kun. A. Barelli puikiai kalba lietuviškai ir priklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai.
„Kai 1992-aisiais kunigas P. Gavėnas iš Brazilijos grįžta į Lietuvą, pradeda čia redaguoti žurnalą vėl su pakeistu pavadinimu – „Saleziečių žinios“. Jis redagavo iki mirties, o vėliau buvau aš paprašytas tęsti jo darbą ir tai darau jau 22-ejus metus. Užsieniečius pakvietė, nes lietuviai saleziečiai buvo likę vyresnio amžiaus. Buvo norima atgaivinti saleziečių veiklą su vaikais ir jaunimu, todėl reikėjo pasikviesti naujų jėgų“, – sako oficialiai nuo 2017-ųjų „Saleziečių žinių“ vyr. redaktoriumi paskirtas dvasininkas.
Pradžioje „Saleziečių žinios“ leidžiamos Alytuje, nuo 2001-ųjų leidyba persikelia į Vilnių. Šiuo metu žurnalas išeina kas ketvirtį, o jo tiražas siekia apie 8000 egzempliorių.
Žurnalą per visą jo gyvavimo laikotarpį redaguoja: A. Sabaliauskas (1927), P. Petraitis (1928–33), J. Frainas, B. Paukštys (1935–37), A. Sabas (1937–39), J. Latakas (1940), J. Zeliauskas (1950–52), P. Gavėnas (1952–70 ir 1994–99), M. Burba (1971–93), P. Dumbliauskas (1999–2017), A. Barelli (nuo 2017).
Lietuvoje šiuo metu veikia 2 brolių saleziečių bendruomenės, joms priklauso devyni saleziečiai. Keturi (du italai, lietuvis ir vietnamietis) darbuojasi Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijoje. Dar keturi saleziečiai (du italai, argentinietis ir filipinietis) reziduoja Telšiuose, kur ateityje tikimasi įkurti kanoninę bendruomenę.
Neringa Budrytė, itLietuviai.it
