Daugiau 
 

Už gamtos dėsnių ribų

05/14/2018 Aidas
web 5

Mūsų planetoje esama organizmų, kurie neturėtų egzistuoti, nes jie pažeidžia fizikos ir biologijos dėsnius. Vis dėlto tokie Žemėje gyvena ir puikiai jaučiasi. Kaip jiems tai pavyksta?

Žirafos

Žirafos egzistavimas - nesąmonė, nes net 10 kilogramų sverianti jos širdis nepajėgtų pakelti kraujo stulpo į trijų metrų aukštį iki galvos dėl pernelyg aukšto kraujospūdžio, kuris turėtų susprogdinti kaklo kraujagysles. Žirafa negali pasilenkti: dėl kraujo priplūdimo į galvą neišvengiamai prarastų sąmonę. Kraujospūdis žirafos kojose siekia apie 400 mm/Hg. Žmonėms yra pavojingi kur kas mažesni rodikliai, mūsų kojų kraujagyslėse kraujospūdis neviršija 90 mm/Hg.

Tikrovė: Nors žirafos širdis yra didžiulė, palyginti su kūno gabaritais - vidutinė. Tik 2016 m. mokslininkai išsiaiškino, kad kraujui pakelti reikalinga jėga sukuriama dėl neįprastos skilvelių sandaros ir jų tvirtų sienelių. Kaklo kraujagyslės neplyšta dėl nepaprasto elastingumo, o kojų kraujagyslės, priešingai, primena tvirtovę - tokios storos yra jų sienelės. Be to, jos geba labai stipriai susispausti, kad atlaikytų išorinį spaudimą. O kraujas žirafai pasilenkus nesuplūsta į galvą, nes susikaupia išilgai kaklo esančiose venose.

Kamanės

Palyginti nedideli sparnai negali sukurti keliamosios jėgos, kuri išlaikytų sunkią kamanę. Pirmasis į šį faktą 1934 m. dėmesį atkreipė prancūzas entomologas Antuanas Manjanas (Antoine Magnan). Mokslininkas ruošėsi išleisti savo parašytą knygą „Vabzdžių skrydis“, ir jam prireikė paskaičiuoti kamanės skrydžio charakteristikas. A.Manjanas skaičiavimus atlikti patikėjo savo padėjėjui, inžinieriui Andrė Sen Lagiu (Andre Sainte-Lague).

Tikrovė: Fizikos dėsniai kamanėms skraidyti netrukdo, tiesiog skrydžio principai yra visai ne tokie, kokiais remiamasi konstruojant lėktuvus. Kitaip nei lėktuvo sparnai, kamanės sparnai išsilenkia, sukurdami mini sūkurius, kurie pakelia vabzdį mostelint sparnais aukštyn ir juos nuleidžiant.

Kolibriai


Jeigu automobiliai važinėtų kolibrių greičiu (pagal savo gabaritus), jie išvystytų beprotišką greitį - 2090 km/val. - 1,7 karto didesnį už garso. Per sekundę kolibris nuskrenda atstumą, 380 kartų viršijantį jo kūno ilgį. Naikintuvas per tokį patį laiką įveikia atstumą, 38 kartus didesnį už jo ilgį. Kad taip įsibėgėtų, paukšteliams tenka per sekundę sumosuoti sparnais iki 80 kartų. Atsižvelgiant į tai, kad kolibriai gyvena karšto klimato šalyse, o plunksnos neleidžia šilumai išsiskirti į aplinką, paukščiai turėtų įkaisti iki temperatūros, nesuderinamos su gyvybinėmis funkcijomis.

Tikrovė: Kolibrio temperatūros reguliavimas ilgą laiką buvo mįslė. Bet 2016 m. tyrinėtojai, naudodami itin jautrias infraraudonųjų spindulių vaizdo kameras, sugebėjo užfiksuoti, kaip būtent paukščiai atsivėsina skrisdami. Pasirodo, kad šiluma pašalinama per keletą ypatingų zonų: aplink akis, ant kojų, po sparnais ir ant pilvo. Šių sričių temperatūra būna vidutiniškai 8 laipsniais aukštesnė už aplinkinį orą, ir, priklausomai nuo skridimo greičio, kolibrio organizmas „pasirenka“, per kokias zonas ir kaip intensyviai atsikratyti nereikalingų laipsnių. Kolibrių paslaptis - juvelyriškas vėsinimo zonų paskirstymas ir itin tiksli jų reguliacija.

Lėtūnai (vandens meškučiai, lot. Tardigrata)

Lėtūnai išgyveno už Tarptautinės kosminės stoties ribų, giliame vakuume ir kosminiame šaltyje, o po to susilaukė gausių palikuonių. Šios būtybės atlaiko įvairaus spektro spindulius, kurių dozės tūkstantį kartų viršija žmogui mirtinas, įkaitinimą iki 150 laipsnių ir 6000 atmosferų slėgį (normalus slėgis - 1 atmosfera).

Tikrovė: Atsidūrę ekstremaliose sąlygose, lėtūnai patiria anabiozę: jų medžiagų apykaita sulėtėja iki 0,01 proc., o vandens kiekis audiniuose sumažėja iki 1 proc. normalaus. Lėtūnų ląstelės atlaiko dehidrataciją dėl ypatingų angliavandenių ir baltymų, kurie priešinasi nepalankiam poveikiui. Mažyčių gyvūnėlių DNR nuo radiacijos saugo unikalūs baltymai dsup, kurie „apvynioja“ nukleino rūgštis, neleisdami spinduliuotei prasibrauti iki genų. Tie patys baltymai gelbsti lėtūnų DNR nuo stiprių oksidatorių, tokių kaip vandenilio peroksidas.

Archėjos (lot. Thermococcus gammatrolerans)


Šios panašios į bakterijas būtybės pakelia 30 tūkst. grėjų radiacijos dozę. Žmogus miršta gavęs vos 5 grėjus: tokio intensyvumo spinduliuotė suardo DNR. Be to, archėjos puikiai jaučiasi verdančiame vandenyje: hidroterminiuose šaltiniuose, kuriuose jų buvo aptikta 2003 m., temperatūra siekia 100 laipsnių pagal Celsijų.

Tikrovė: Kaip archėjos atlaiko mirtiną radiaciją, iki galo nėra aišku. Mikroorganizmai atkuria DNR dėl labai aktyvių nukleino rūgščių „remonto“ sistemų. Bet jų nepakanka 30 tūkst. grėjų dozei atlaikyti, taigi mokslininkai aktyviai tyrinėja archėjas: galbūt jų apsaugos būdus pavyks pritaikyti žmogaus DNR pažeidimams taisyti.

Kengūros

Vienu šuoliu kengūra įveikia iki 9 metrų atstumą, o šokinėti ji gali valandų valandas. Skaičiavimai rodo, kad tokiam šoklumui reikia mažiausia 10 kartų daugiau energijos negu gyvūnas gauna su maistu.

Tikrovė: Labai stiprių ir ilgų kojų elastingos sausgyslės užtikrina iki 70 proc. šuoliui reikalingos energijos. Be to, atstumti kūną nuo žemės gerokai palengvina įvairių kengūros kūno dalių kompensuojamieji judesiai, pirmiausia uodegos ir galvos. Paprastai skaičiuojant į šiuos visus veiksnius neatsižvelgiama, o juk kengūra nėra bulvių maišas, kurį reikia pakelti ir nuleisti ant žemės.

 

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu