Žinios apie pasaulyje garsių meno kūrinių vagystes nuolat sudrebina žiniasklaidą. Vagys pačiais apsukriausiais būdais įstengia įsilaužti į muziejus, ar privačių kolekcininkų namus ir pasisavinti žymiausius, itin brangiai įvertintus meno kūrinius. Šias vagystes nuolat gaubia didžiulės paslaptys. Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė dalinasi mintimis apie tai, kodėl žmonės ryžtasi tokioms vagystėms.

Kodėl meno kūriniai yra vagiami?

Menotyrininkė dr. A. Bimbirytė-Mackevičienė tikina, kad mintis pavogti vieną ar kitą ypatingą meno kūrinį retai gimsta pačių vagių galvose – jie tėra tik užsakymų vykdytojai. Garsių kūrinių vagystės dažniausiai įvyksta esant konkrečiam užsakymui arba numatant potencialų pirkėją juodojoje rinkoje. Tokių vagysčių užsakovų motyvai būna įvairūs.

„Tai gali būti asmeninių užgaidų tenkinimas, noras įrodyti savo vertę gaunant tai, ko, atrodo, turėti neįmanoma, taip pat liguistas prisirišimas, nevaldoma aistra konkrečiam autoriui, žanrui ar kūriniui, stiprių pojūčių bendrąja prasme ieškojimas. Pavyzdžiui, praėjusį pavasarį iš Nyderlandų muziejaus buvo pavogtas Van Gogho kūrinys „Niuneno klebonija“. Beveik neabejojama, kad iki šiol nerasto paveikslo vagystė buvo užsakyta“, – tikina menotyrininkė.

Kartais sudėtingų vagysčių planuoti net nebūtina – daktarė pasakoja, kad viena iš kurioziškiausių vagysčių buvo įvykdyta Tretjakovo galerijoje, kuomet dailininko Kuindžio kūrinį nusprendęs pasisavinti asmuo pilnutėlėje salėje tiesiog priėjo prie paveikslo ir jį nusikabinęs išėjo. Tiesa, vagis netrukus buvo sugautas. Būna ir tokių atvejų, kuomet vagystės vykdomos tarsi norint įvykdyti teisingumą. Nelegaliomis priemonėmis norima susigrąžinti senai kitiems žmonėms ar muziejams priklausančius meno kūrinius.

„Pasitaiko, kad kūriniai iš muziejų dingsta ir siekiant sugrąžinti juos į Tėvynę ar kadaise juos turėjusioms šeimoms. Tokiu atveju vagys paprastai būna įsitikinę atstatantys istorinį teisingumą. Taip pat reikia pasakyti, kad dalį pavogtų kūrinių, ypač mažiau žinomų, kolekcininkai vėliau įsigyja net nenutuokdami, kokiu būdu jie atsidūrė pas pardavėjus. Dėl sunaikinimo, manau, tokių atvejų yra nedaug. Istorija rodo, kad kūrinius žaloti, naikinti nusiteikę asmenys paprastai tą yra linkę daryti vietoje, t. y. paveikslą saugančiame muziejuje ir panašiai“, – tvirtina daktarė.

Visgi, viena paveikslų sunaikinimo istorija, kuomet paveikslai buvo sunaikinti jau juos pavogus, yra išskirtinė. Dr. A. Bimbirytė-Mackevičienė pasakoja, kad bene įsimintiniausia yra Roterdamo meno muziejaus vagystės atomazga, kuomet siekdama sunaikinti įkalčius, vagies motina į židinį sumetė neįkainojamus Matisse‘o, Picasso, Monet ir kitų garsių dailininkų darbus.

Dingę meno kūriniai atsiranda retai

Menotyrininkė tikina, kad dingę meno kūriniai atsiranda retai. Visais laikais karų ir kitų politinių neramumų metu vagių akiratyje pasitaikydavo paveikslai. Vagiama ne tik iš muziejų, tačiau ir maldos namų, privačių kolekcininkų, o jie ne visada yra suinteresuoti pranešti apie vagystę. Žinoma, yra ir priešingų atvejų, kuomet meno kūrinys dingęs ir atsiradęs yra jau ne kartą.

„Yra ir tokių kūrinių, kurie atsiranda tik tam, kad vėl pradingtų. Pavyzdžiui, šią vasarą Franso Halso „Besijuokantys berniukai“ buvo nugvelbti jau trečią kartą. Daugiausia kartų pavogtu paveikslu yra tituluojamas garsusis Jano van Eycko „Gento altorius“, dingęs ir atrastas net septynis kartus. Pablo Picasso atvejis apskritai išskirtinis – šiuo metu priskaičiuojama apie 1000 dingusių šio dailininko kūrinių“, – sako menotyrininkė.

Nors muziejai ir taiko skirtingus apsisaugojimo nuo vagysčių metodus – pasitiki gyvąja apsauga, moderniausiomis sistemomis, menotyrininkės nuomone, geriausiai veikia tinkama inventorizacija ir viešinimas. Jei visuomenė ir atitinkamos institucijos bus gerai informuotos apie dingimą, žinomą kūrinį realizuoti bus labai sunku.

Prie meno kūrinių atsiradimo istorijų prisideda ir tokios organizacijos, kaip Interpolas, policija, taip pat privatūs meno kūrinių detektyvai, tačiau, kaip teigia menotyrininkė, kartais viską lemia paprasčiausias atsitiktinumas. Vienas iš geriausių to pavyzdžių – apie 70 mln. Dolerių vertinamo G. Klimto „Moters portretas“ paveikslo atsiradimas. Jis buvo rastas tos pačios galerijos, iš kurios buvo pavogtas, sienoje. O jį, visiško atsitiktinumo dėka, rado teritoriją prižiūrintis sodininkas.