Šie kaltinimai atspindi mūsų politikos padangėje įsisukusį chaosą. Politinių oponentų vadinimas išdavikais mūsų šalyje turi ilgą ir tamsią istoriją. Istoriją, kurios verčiau nekartoti.

Netrukus po prezidento inauguracijos demokratai ėmė kaltinti Trumpą ir jo šeimą vis rimtesniais nusikaltimais. Dažniausiai buvo kalbama apie „kolaboravimą“ su rusais, nors tokio nusikaltimo mūsų federaliniame kodekse nėra. Tuomet imta kalbėti apie obstrukciją, sąmokslus ir sukčiavimą rinkimuose.

Netrukus politikai, pavyzdžiui, demokratas senatorius Timas Kaine‘as ėmė sakyti, kad „išdavystė“ yra tinkamas terminas pavadinti Donaldo Trumpo jaunesniojo susitikimui su rusais, žadėjusiais kompromituojančios informacijos apie Clintonų fondą.

Buvusio prezidento George’o W. Busho vyriausiasis etikos teisininkas Richardas Painteris sutiko, kad išdavystės „žodyno apibrėžimas“ ir „visuotinis supratimas“ yra „šalies išdavystė, ypač siekiant padėti šalies priešams ir veikiant prieš savo šalies interesus“. Su Votergeito byla dirbęs prokuroras Nickas Ackermanas pareiškė, kad Donaldo jaunesniojo susirašinėjimas dėl minėto susitikimo yra „praktiškai neabejotinai išdavystė“. Net buvęs Trumpo patarėjas Steve’as Bannonas tą susitikimą pavadino „išdavikišku“. O kongresmenas Sethas Moultonas apie jaunėlio Trumpo užsidegimą gauti kompromituojančios informacijos apie Hillary Clinton pasakė taip: „Jei tai ne išdavystė, aš tada nežinau, kas tai.“

Būtent. Akivaizdu, tvyro visiška sumaištis. Kai prezidentas sakė kalbą „Sheffer“ fabriko darbuotojams Sinsinatyje, jis pirmiausia pareiškė, kad demokratai jo metinio pranešimo metu skleidė „blogą energiją“, tada sustiprino tai žodžiu „neamerikietiška“, kol galiausiai, kaip ir anksčiau demokratai, rado „paaiškinimą“ tam, kas vyksta: „Kažkas pasakė, kad tai yra išdavystė. Galbūt. Ar galime tai vadinti išdavyste? Kodėl gi ne.“

„Kodėl gi ne“ yra pagrindinė motyvacija mėtytis šalies išdavystės kaltinimais politinėje arenoje.

Mūsų šalies užuomazgose „federalistai“ ir „džefersonistai“ ne šiaip sau konfliktavo – jie iš tiesų bandė vieni kitus nužudyti, nutildyti, areštuoti, nubausti. Federalistai į pagalbą pasitelkė Angliją, džefersonistai – Prancūziją. Buvo ir tikrų išdavystės atvejų, kaip pvz. Benedicto Arnoldo britams perduoti Vest Pointo planai ir kariavimas su saviškiais ar buvusio viceprezidentui Aaronui Burrui mesti kaltinimai bandymu įkurti naują valstybę pasienyje su Meksika (jis buvo išteisintas).

Jamesas Madisonas nerimavo, kad mūsuose Europos pavyzdžiu gali išplisti piktnaudžiavimas ir politinių oponentų apšaukimas išdavikais, tad būtina šį nusikaltimą apibrėžti Konstitucijoje.

Tai ir buvo padaryta. Dabar mes žinome, kad „JAV išdavystė yra tik kariavimas prieš ją ar pagalba jos priešams“, o „joks asmuo negali būti nuteistas dėl išdavystės, nebent tai atvirame teisme patvirtina du liudininkai ar prisipažįsta jis pats“.

Tad jei konstitucijoje yra taip aiškiai apibrėžta išdavystė, kodėl apie tai tiek kalbama ir mėtomasi šiais kaltinimais? Ogi todėl, kad kai kurie politikai negali atsispirti pagundai vadinti savo politinius oponentus grėsme valstybei. Tačiau tai labai neatsakinga.

Politikai, propaguojantys šalies išdavystės retoriką, išduoda ne tik savo priesaiką laikytis konstitucijos, bet ir mus – žmones, kuriems atstovauti ir kuriems tarnauti jie yra išrinkti. Skaudi istorija mus yra išmokiusi, kad tie, kas pirmieji sušunka „išdavystė“, neskuba paremti mūsų laisvių. Oponavimas valdžiai ir skirtinga nuomonė nei kaimyno yra tie dalykai, kurie apibrėžia mus kaip laisvus žmones.