Prieš dvejus metus Masačusetso gyventoja Chris Slavin buvo lifte su savo šunimi pagalbininku, auksiniu retriveriu Erlu, ramiai sėdinčiu šalia jos neįgaliojo vežimėlio, kai atsidarius durims į liftą įėjo moteris, nešina rankine su mažyčiu pudeliu. Vos durims užsidarius, pudelis pastebėjo Erlą, iššoko iš rankinės ir pradėjo kandžioti daug didesnio šuns pagalbininko snukį.

„Tuomet moteris iš karto pareiškė, kad pudelis yra jos pagalbininkas, – pasakoja Slavin, kuri dėl patirtos stuburo traumos privalo naudotis vežimėliu. – Tuomet ji pasitaisė, pasakiusi, kad jis yra jos emocinės paramos šuo. Galiausiai, ji prisipažino, kad tai tiesiog jos augintinis, kurį ji norėjo pasiimti su savim į pastatą.“

Būtent tokie įvykiai paragino 19 valstijų įstatymų leidėjus imtis priemonių prieš žmones, savo augintinius melagingai pristatančius kaip gyvūnus pagalbininkus. Pastaraisiais metais šios pastangos įgauna pagreitį: Virdžinijoje naujasis įstatymas įsigaliojo 2016 metais, po metų – Kolorade, o dabar panašų įstatymo projektą svarsto Masačusetsas.

„Šiandien bet kas gali internetu nupirkti savo šuniui liemenę, kad jis atrodytų kaip pagalbininkas, ir vestis augintinį į visus restoranus, viešbučius, įstaigas, – sakė įstatymo projektą pasiūliusi respublikonė Masačiusetso kongresmenė Kimberly Ferhguson. – Jų augintiniai nėra specialiai parengti, jie viešose vietose netinkamai elgiasi, o tai suteršia gerą tikrų šunų pagalbininkų vardą.“

Šunis pagalbininkus, specialiai ištreniruotus padėti atlikti įvairias kasdienes užduotis negalią turintiems žmonėms, pirmiausia naudoti pradėjo klausos ir regos negalią turintys asmenys. Dabar tokie šunys padeda invalido vežimėliuose sėdintiems ar kitokią judėjimo negalią turintiems žmonėms, kenčiantiems nuo traukulių ar ligos, reikalaujančios pranešti apie sveikatos būklę (pvz., sumažėjusį cukraus kiekį kraujyje), autistams ir psichikos negalią turintiems žmonėms. Šiuo metu Amerikoje yra apie 20 000 šunų pagalbininkų.

Naujojo įstatymo rėmėjai lygina žmones, savo augintinius pristatančius gyvūnais pagalbininkais, su tais, kurie nusiperka specialius ženklus, kad galėtų statyti automobilius neįgaliesiems skirtose vietose. Šiuo metu yra numatytos baudos už tokį elgesį, tačiau faktiškai nėra būdo patikrinti, ar šuo yra tik augintinis, ar pagalbininkas, tad ir baudos egzistuoja tik teorijoje.

Amerikiečių su negalia aktas reikalauja, kad gyvūnai pagalbininkai būtų įleidžiami į visas viešas vietas. Tačiau gyvūno savininko paklausti galima tik dviejų dalykų: ar gyvūnas yra jam paskirtas dėl negalios ir kokias užduotis jis yra išmokytas atlikti. Teirautis apie asmens negalią ar reikalauti gyvūno dokumentų dabartiniai įstatymai draudžia.

Erlas savo savininkei atlieka daug užduočių: pakelia nukritusius daiktus, atneša raktus, atidaro duris, padeda daiktus ant paviršių, kurių ji nepasiekia (pvz., bibliotekos knygas ant prekystalio) bei paima jos grąžą ar kredito kortelę apsipirkus. Moteris sako, kad Erlas jai „padėjo tapti pilnaverte visuomenės nare“. Būtent dėl specialios Erlo dresūros, pudeliui jį užpuolus, retriveris nė nesujudėjo ir neišleido nė garso.

„Taip šunys pagalbininkai yra paruošiami. Jie niekada, jokiomis aplinkybėmis nebūna agresyvūs“, – sako Slavin.

Šunys yra dresuojami apie dvejus metus, o jų paruošimas gali kainuoti daugiau nei $40,000. Prieš gaudami šunį pagalbininką, žmonės taip pat turi praeiti mokymus. Neįgaliesiems šunys pagalbininkai dažniausiai nieko nekainuoja, o išlaidos yra padengiamos iš aukų. Norint gauti šunį pagalbininką paprastai tenka laukti ilgiau nei dvejus metus.

Grėsmę šunų pagalbininkų reputacijai kelia ne tik meluojantys naminių gyvūnų savininkai, bet ir „emocinės paramos gyvūnų“ populiarėjimas. Dauguma šių gyvūnų nėra specialiai treniruojami, o jei ir yra – jų dresūra nė iš tolo neprimena šunų pagalbininkų parengimo. (Emocinės paramos gyvūnai nepatenka į Amerikiečių su negalia aktą.)

Masačusetso įstatymo projektą parašyti padėjusi Nacionalinio šunų pagalbininkų švietimo centro plėtros direktorė Cathy Zemaitis, kurios organizacija nuo 1976 metų ištreniravo per 17 000 šunų pagalbininkų, sako, kad tokiais įstatymais yra siekiama šviesti žmones apie šunų pagalbininkų svarbą ir pavojus, kurie kyla, kai gyvūnai atsiduria situacijose, kurioms jie nebuvo specialiai parengti. Ilgalaikėje perspektyvoje tikimasi, kad bus sukurta nacionalinė sertifikavimo programa ir šunų pagalbininkų registras.

„Tai svarbios nacionalinės diskusijos, kuri privalo įvykti, pradžia“, – sako Zemaitis.