Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Painių kronikų kronika

08/25/2017 Aidas

Net suprasdamas, kad mano žodžius gali perskaityti niekuo dėtos jaunos moterys ar vaikai, negaliu neprisiminti seno klasikinio anekdoto apie niuansą. Cituoti jo originalia forma laikraštyje negalima (nors jis labai tiksliai – tegu ir perdėtai vaizdingai – pademonstruoja situaciją su Rusijai įvestomis sankcijomis ir jos „kontrsankcijomis“), o perfrazavus jis skambėtų taip: „Štai matai, Petka, ukrainiečiai dabar be vizų ir rusai dabar be vizų. Tačiau yra niuansas.“ Niuansas šiuo atveju yra tas, kad ukrainiečiams vizos jau yra nebereikalingos, o rusams jų nebeduoda. Simetrijos grožį, be abejo, gadina ne tik tai, kad kalba eina apie skirtingas šalis (atitinkamai ES ir JAV), bet, svarbiausia, tas faktas, kad nuo rugsėjo 1-osios amerikietiškas vizas ir vėl planuojama išdavinėti – tačiau tik Maskvoje ir daug lėčiau nei iki šiol. Bet vis tiek gavosi gražiai: juo labiau, kad tai net ne sankcijos, ne politiškai motyvuotas sprendimas nubausti Rusiją (na, bet kokiu atveju, bent jau ne formaliai), o tik techninė jos pačios veiksmų pasekmė. Čia panašiai, kaip užlipęs ant grėblio gauni su jo kotu į kaktą, bet ne dėl to, kad grėblys yra rusofobas, o todėl, kad taip veikia fizikos dėsniai, o skųstis gali tik dėl savo paties kvailumo. Išsiunti iš savo šalies amerikiečių diplomatus – netenki paslaugų, kurias jie teikė tavo šalies gyventojams. Taip jau yra.

Tačiau, kaip labai teisingai pastebėjo komikas Michailas Zadornovas tais senais laikais, kol dar buvo nepraradęs sveiko proto (nors šiandien sunku patikėti, kad tokie laikai kažkada buvo), rusai ne šiaip sau mėgėjai lipti ant grėblių. Jie ant grėblių šoka. Praktiškai kiekvienas Blogio imperijos veiksmas nukreiptas taip, kad dar labiau pablogintų jos pačios situaciją. Ir tai dažniausiai net ne cugcvangas (situacija šachmatų žaidime, kai žaidėjo pozicija, kurią jis būtų linkęs išlaikyti, yra geresnė, nei ta, kuri būtų po bet kurio jo privalomo ėjimo – red.) – blogiausias įmanomas variantas pasirenkamas net ten, kur akivaizdžiai yra geresnių ėjimų. Atrodytų, net ir niekšams turi būti aišku (be abejo, jei jie nėra visiškai nepataisomi idiotai), kad jei nenori stoti akistaton dėl svarbių dalykų, bent jau neerzink oponento (juolab, smarkiai stipresnio už save!) dėl smulkmenų. Daryk simbolinius gestus, pabrėžiančius tavo pastangas palaikyti taikingus ir draugiškus santykius (juo labiau, kad Trumpą labai lengva apmauti ir pagauti ant tokio kabliuko), o pats tuo pat metu tyliai daryk savo nešvarius darbelius.

Na, bet kaip aš jau esu ne kartą pabrėžęs, dideliam pasaulio džiaugsmui, rusų kenkėjai tuo pat metu yra ir visiški idiotai. Todėl vis blogėjančių (priešingai nei buvo viltasi ir tikėtasi) diplomatinių santykių su Amerika fone, jie ambasadoriumi į Jungtines Valstijas paskiria karo nusikaltėlį Anatolijų Antonovą. Antonovas 2011-2016 metais (t.y., per Krymo okupaciją ir pačią aktyviausią rusų veržimosi į Donbasą fazę, o taip pat pasirengimą šioms operacijoms ir jų planavimą) buvo Rusijos Federacijos gynybos ministro pavaduotojas, tiesiogiai atsakingas už Rusijos agresijos diplomatinę priedangą. Niurnbergo proceso metu už panašius darbelius buvo skiriamos kartuvės arba, mažų mažiausiai, ilgos laisvės atėmimo bausmės. O ką jau kalbėti apie tai, kad, pagal įžūlaus melo lygį, Antonovas ir jo bendrai jau seniai perspjovė savo pirmtakus iš Ribbentropo žinybų. Anie bent jau nebandė įtikinti pasaulio, kad „mūsų karinių pajėgų ten nėra“. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau Antonovui vis dėlto teks stoti prieš tarptautinio tribunolo teismą (jei tik jo anksčiau nepašalins „savi“). O kol kas už jo „žygius“ jam buvo pritaikytos sankcijos iš Europos Sąjungos, Kanados, Norvegijos, Švedijos (reikia pastebėti, kad abi šios europietiškos šalys, nepatenkančios į Europos Sąjungos sudėtį, puikiai jaučiasi – Norvegija apskritai nuo pat 2009 metų pirmauja pagal socialinio vystymosi indeksą) – ir, žinoma, Ukrainos. Tačiau, deja, ne iš Jungtinių Valstijų. Trumpas galėjo ir be jokių sankcijų užblokuoti Antonovo paskyrimą – tai yra besąlyginė pasiuntinius, diplomatus ir ambasadorius priimančios šalies teisė – tačiau jis, deja, eilinį kartą pasirinko neprieštarauti rusams. Tačiau kad ir kaip smarkiai Trumpas trokštų sandorio su Putinu, amerikiečių prezidentas, skirtingai nuo rusų pseudofiurerio, vis dar, mūsų laimei, yra priverstas skaitytis ne tik su savo paties užgaidomis, kas mums pastaruoju metu buvo labai aiškiai įrodyta. Tad galima nė neabejoti – Antonovo ir jo atstovaujamo valstybinio darinio Amerikos diplomatiniame fronte laukia ne itin džiaugsmingi laikai.

Nieko Rusijai nepavyks ir su bandymais sužaisti Šiaurės Korėjos korta. Pasaulio požiūris į pamišusį Kim Jong-uno režimą yra toks vienareikšmiškas, kad net rusai neišdrįso eilinį kartą pasinaudoti savo veto teise ir tyliai kaip kiškučiai nubalsavo už paskutinę JTO rezoliuciją dėl sankcijų – ir ne šiaip sau, o parengtą pagal griežtą amerikiečių formuluotę. Galima labai drąsiai tikėtis, kad lygiai taip pat nubalsuos ir už būsimą. Tačiau šansų dabar nuspausti stabdžius ir apsisukus iš geriausių Šiaurės Korėjos blogio draugų staiga tapti kovotojais su juo, Rusijai taip pat nėra. Kaip visada, ji pabandė atrasti atpirkimo ožį, apkaltinusi (ir ne bet kaip, o per „The New York Times“) Ukrainą raketinių variklių tiekimu į Šiaurės Korėją. Remiantis Nacionalinio Ukrainos saugumo ir gynybos sekretoriaus Oleksandro Turčynovo, kaltinimas buvo mestas per Michaelą Ellmaną, kurio šeimą sieja tamprūs ryšiai su aušto rango Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Žinoma, tiek Turčynovas, tiek Ukrainos žvalgyba, kurios duomenimis jis remiasi, yra suinteresuotos pusės, o galutines išvadas daryti galima bus tik tada, kai bus atliktas nepriklausomas tarptautinis tyrimas (ką padaryti Ukraina kaip tik ir ragina). Tačiau minėtame straipsnyje nėra pateikta nė menkiausio įrodymo apie „Ukrainos pėdsaką“, o ir pats straipsnio autorius sako, kad tai tėra pasvarstymas ir hipotezės.

Bet užtat paaiškėjo kai kas kito. Naujausios amerikiečių sankcijos už bendradarbiavimą su Šiaurės Korėjos raketų programa paskirtos ne kam kitam, o rusų kompanijai „Gefest-M“ ir jos direktoriui. Ir tai dar ne viskas. Kaip praneša „Reuters“, remiantis konfidencialia Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaita, per pastarąjį pusmetį mažiausiai du kartus iš Šiaurės Korėjos, apeinant sankcijas, buvo gabenami kroviniai – spėkite, kur? – į kiekvienam rusui „šventos“ Sirijos Mokslinių tyrimų centrą. Tiesa, ar esate ką nors girdėję apie Sirijos mokslo pasiekimus? Aš kažkaip irgi negirdėjau. Nenuostabu, jog kyla rimtų abejonių, jog galutiniai šių krovinių gavėjai buvo būtent sirai. Juo labiau, kad praktiškai tuo pat metu paaiškėjo, kad Rusija, pažeisdama kitą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją, už kurią pati balsavo (Nr. 2231, prieš Iraną), iš ajatolų šalies priima techniniam aptarnavimui sunkiosios artilerijos komponentus ir daro tai taip pat per savo karinę oro pajėgų bazę Hmeimim Sirijoje. Tad tampa dar aiškiau, kad Rusijai yra reikalinga Assado režimas (be tos tradicinės priežasties, kad rusai po savo sparnu skuba priglausti bet kokį blogiu paremtą režimą). Blogio ašis tebėra sveika ir gyva.

Tačiau kaip jau ir sakiau, visa tai Rusijai ne į naudą, o griežtai priešingai. Sankcijos kartu su milžinišku vagiliavimu, talento ir gebėjimų stoka bei vidiniu išsigimimu, vis labiau priartina neišvengiamą Rusijos žlugimą. Toje pačioje Sirijoje samdomi kovotojai iš privačios rusų karinės kompanijos „Vagner“ skundžiasi, kad iš jų atėmė šiuolaikinę ginkluotę, nesuteikia pakankamai šovinių ir ne tik apkarpė atlyginimus, bet šie net ėmė vėluoti. Bet ką čia apie samdinius kalbėti, kai pats Putinas pranešė apie mažinamas išlaidas gynybai dėl „ypatingo biudžeto taupymo“! Dėl lėšų trūkumo užsidaro ir liūdnai pagarsėjęs televizijos kanalas „Lai(f) njuz“. Per antrą 2017 metų ketvirtį bankrutavo 3 326 rusų kompanijos – tai yra rekordinis skaičius per pastaruosius 10 metų, įskaitant net ir krizinius 2008-uosius metus. Rekordinius nuostolius patiria ir naftos kompanija „Rosneft“ (tik ne jos vadovai, žinoma!). Naują rekordą pasiekė ir investicijų nutekėjimas – $1,7 milijardo per savaitę...

Užtat pseudofiureris pasirašė įsakymą, leidžiantį Rusijos gynybos ministerijai savo nuožiūra nusavinti rusų žemės sklypus „valstybės reikmėms“. Iki šiol tokią teisę buvo gavusios Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba ir Rusijos Federacijos Federalinė apsaugos tarnyba (kurios paskirtis – Rusijos Prezidento bei Vyriausybės apsauga ir saugumas). Kaip ir sakiau, Rusija tai žemyn krentantis lėktuvas. Žemė vis arčiau.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu