Mus, susirinkusius Kryžių kalno papėdėje, ką tik girdėtas Dievo Žodis nukreipia giliau apmąstyti Kristaus Kryžiaus slėpinį. Šiais Šeimos metais pamąstykime apie šeimų kryžius ir kryžių šeimos gyvenime.
Ką reiškia kryžius? Romos imperijos laikais kryžius buvo atpažįstamas kaip kankinimo ir žudymo įrankis. Tačiau įsikūnijusio Dievo Sūnaus mirtis dėl mūsų nuodėmių suteikė šiam ženklui naują reikšmę. Pirmiausia, žvelgdami į Nukryžiuotąjį, mes žvelgiame į mirtį, kuri yra mūsų nuodėmių pasekmė. Kristus ant kryžiaus miršta dėl mūsų nuodėmių, bet taip pat dėl nuodėmių mirštame mes, miršta mūsų santykis su Dievu. Kiekvienas turime pasinaudoti Prisikėlusio Kristaus suteikta nuodėmių atleidimo galia, kad mes vėl turėtume gyvenimą.
Kaip girdėjome Evangelijoje, „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“. Didysis Dievo meilės veiksmas – Kristaus auka – kartu yra meilės pamoka mums. Per ją atpažįstame, kad Kryžius – jau ne mirties įrankis, bet amžinojo gyvenimo šaltinis ir didžiosios meilės ženklas.
Šis pasiaukojančios meilės ženklas tampa ne tik tinkamas, bet esminis paženklinti santuoką ir šeimos gyvenimą. Į tokią Kristaus meilę sutuoktiniai yra pašaukti ir ja pažymėti santuokos dieną. Kristaus meilė mus veda kuriant šeimas, auginant vaikus, ji stiprina ryšius tarp šeimos narių ir skatina šeimas liudyti Dievo meilę visuomeniniame gyvenime.
Kryžius šeimoje taip pat byloja, kad ten, kur yra nuodėmė, Kristaus meilė gali sugrąžinti gyvenimą. Dėl mūsų žmogiško silpnumo visi esame nusidėjėliai, o nuodėmė ir jos pasekmės neaplenkia nė vienos šeimos. Įvairios ligos ir nelaimės, skyrybos ir patiriami ekonominiai sunkumai, – kiekvienai šeimai duotas savas kryžius. Kryžius primena, kad Kristus mirė ir prisikėlė ne kad mus pasmerktų, bet kad išgelbėtų. Ir mes esame kviečiami atleisti, susitaikyti, melstis vieni už kitus, padėti nešti kryžių kitam. Kaip Popiežius Pranciškus mus moko, šeimoje reikalingiausi trys žodžiai: prašau, ačiū ir atsiprašau. „Vartojant šiuos tris žodžius, vyrui meldžiantis už žmoną ir žmonai už vyrą, turint įprotį susitaikyti iki dienos pabaigos, santuoka eis pirmyn. Trys stebuklingi žodžiai, malda ir visuomet susitaikymas,“ – sako popiežius.
Kryžiaus nešimas ir mirtis sau šeimoje tampa ypač aktualūs, kai į mūsų namų židinį ima veržtis mirties kultūros ženklai. Esame įvairiausiais balsais gundomi įsileisti mirties dvasią į savo šeimų gyvenimą. Žalingi įpročiai bei kitus žudantys sprendimai pristatomi kaip geriausia išeitis iš patiriamų problemų ir kančių. Didysis priešnuodis besiveržiančiai mirties kultūrai kaip tik yra save aukojanti meilė.
Sunkumuose ar nežinioje gyvenančios moterys ne retai raginamos atsižadėti pradėtos gyvybės, atsisakyti tariamai per didelio joms suteikto kryžiaus. Viena motina dalijasi savo nėštumo patirtimi: „Tuo metu buvau trisdešimties ir turėjau tris vaikus. Atrodė, kad nepakelsiu dar vieno gimdymo ir padidėjusios šeimos. Taigi nuėjau pas gydytoją. tačiau jis atsisakė man atlikti procedūrą.“ Motina pasakoja, kad ir taip nebuvo lengva išmaitinti tris vaikus, o situaciją sunkino bedarbis alkoholikas vyras. Daktaro atsisakymas atlikti abortą moters nesustabdė ir ji išbandė liaudiškas priemones. Tai, kad kūdikis išgyveno, motina priėmė kaip Dievo valią. Tas išgyvenęs žmogus – Christiano Ronaldo – dabar yra vienas talentingiausių, geriausiai uždirbančių futbolininkų pasaulyje.
Rinkimės gyvybę, o ne mirtį. Vis dažniau kalbama apie eutanaziją, pateikiant tai kaip sprendimą ištikus ligoms ar senatvei, kad nereikėtų nešti šio šeimos kryžiaus. Toks rūpestis išvaduoti kitą nuo kančios dažnai dengia užslėptą norą palengvinti savo naštą ar nepatogumus. Prisiėmę Dievo vaidmenį, imame spręsti, ką galima galima žudyti. Pradėję kalbėti apie sergančius, nuslystume iki neįgaliųjų, apie suaugusius – iki vaikų. Ar įteisinsime savižudybę? Ar leisime toliau abortuoti kūdikius, o gal tada žudyti ir ligotus naujagimius? Kas nuspręs, kuriuos žudysime? Ar ir mes prisidėsime prie minios, kuri reikalauja Kristaus, nekalto žmogaus, mirties? Skaudi istorija liudija apie masinį „nepatogių“ žmonių ir tautų naikinimą. Dabar kalbame apie nepatogiųjų pašalinimą iš savo tarpo, iš savo šeimų. Neleiskime istorijai kartotis.
Turime nešti vieni kitiems Kryžiaus slėpinyje mums parodytą pasiaukojančią meilę ir ja dalintis tarpusavyje. Taip šeima išliks gyvybės lopšys ir gyvybės saugotoja. Tą meilę natūraliai matome tėvų rūpestyje ir aukoje dėl savo vaikų, bet ji turi persmelkti visą šeimos gyvenimą. Save paaukojanti meilė – tai Kryžiaus slėpinio ir šeimos gyvenimo esmė.
Šiomis dienomis Pasaulio jaunimo dienų kryžius keliavo per Lietuvą, o šiandien jis čia, tarp visų kitų kryžių, Kryžių kalne. Prieš trisdešimt metų šį kryžių Šv. Popiežius Jonas Paulius II patikėjo jaunimui nešti per visą pasaulį, kaip savo tikėjimo liudijimo ženklą ir priminimą visiems, iš kur ateina mūsų išganymas. Milijonai žmonių prisilietė prie šio kryžiaus ir jis tapo dideliu malonės šaltiniu, ženklu ir priemone, liudijant Kristaus meilę.
Prisilietimas prie šio ir kitų čia esančių kryžių, prie Kryžiaus slėpinio, teįkvepia mums jėgų liudyti tikėjimą tiems žmonėms, kurie nepatyrė beribės Kristaus meilės. Kryžius šiandien tebūna raktu, kuris atrakina savyje užsidariusias širdis ir į jas įleidžia Kristų. Lai meilė Kristaus Kryžiui atranda vietą kiekvienuose namuose, kad atleidimas, gyvybės puoselėjimas, pasitikėjimas Dievu ir aukos dvasia, sekant Kristaus pavyzdžiu, suteiktų jėgų kiekvienai šeimai dalyvauti Prisikėlusio Kristaus gyvenime. Amen.
Arkivysk. Gintaras Grušas, 2014-07-27
