Daugiau 
 

Paprasta, kaip dukart du

05/26/2017 Aidas
nesterenka-1044-e1495951784220

Ką gi, aš ir toliau darau, ko gero, patį nedėkingiausią ir bergždžiausią darbą – aiškinu, kad 2x2=4. Ne 5, ne 6, ne -8 ir net ne 3,99. 2x2=4, nepriklausomai nuo jūsų emocijų ir troškimų. Nepriklausomai nuo jūsų partinės priklausomybės, politinės konjunktūros ar dar bet kokių kitų dalykų. O tokie argumentai kaip „jūs kritikuojate mus už tai, kad pas mus dukart du yra penki, o verčiau pažiūrėkite į tuos, kam apskritai minus aštuoni gaunasi“ – taip pat nepagrįsti. Jei simpatiškas žmogus sako, kad 2x2=5 – jis klysta. Ir priešingai: jei nesimpatiškas žmogus sako, kad 2x2=4 – jis teisus. Dar daugiau: jei žmogus sako, kad dukart du nėra lygu penkiems – jis taip pat yra teisus, net jei jis pats tuo metu galvoja, kad 2x2=7. Jis neteisus, kad septyni, tačiau teisus, kad ne penki.

Kai visa tai aiškinu naudodamas aritmetinę analogiją, niekas neprieštarauja. O pakanka vos tik pereiti prie politikos, ir iš karto emocijos, tikėjimo simboliai ir tokio stiliaus argumentai kaip „kuo tu išvis save laikai?!“ visiškai pakerta loginį mąstymą, o skirtingų barikadų pusių antagonistai tampa panašūs vieni į kitus kaip du vandens lašai.

Taip pat turiu pastebėti, kad argumentacija „mes neturime tapti panašūs į juos“ labai dažnai naudojama demagogijoje. Pavyzdžiui, pareiškimas „nubausti žudiką mirties bausme – tai yra tapti tokiu pat kaip jis!“ yra netiesa, nes žudikas atima nekalto žmogaus gyvybę, o teisėsauga – kalto. Tačiau būna ir tokių situacijų, kai toji konflikto pusė, kuri yra auka, iš šio savo statuso besisemianti savo moralinį pateisinimą, pradeda elgtis ne geriau nei pati agresorė. Klasikinis pavyzdys yra nuo Viduramžių laikų nematyta agresija prieš taikius gyventojus, kurią sovietų „kariai-išlaisvintojai“ surengė Vokietijoje (ir ne tik – nereikia pamiršti ir sąjungininkių Lenkijos ir Jugoslavijos), kurią jie, teisindami save, vadino „kerštu už fašistų nusikaltimus“. Net atmetus tuos faktus, kad sovietinė Rusija iš pradžių buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o daugybę „fašistų nusikaltimų“ iš tiesų padarė rusų slaptoji tarnyba NKVD, keršyti reikia patiems nusikaltėliams, o ne jų moterims ir vaikams.

Rusiško interneto paslaugų draudimas Ukrainoje, žinoma, nėra toks jau tragiškas dalykas, net jei lyginsime tai net ne su Antrojo pasaulinio karo aukomis, o su dabartiniu Rusijos-Ukrainos karu (o tai yra apie 10 tūkstančių nužudytų Ukrainos piliečių (įskaitant kolaborantus), daugiau nei 23 tūkstančiai sužeistųjų, 2 milijonai pabėgėlių). Tačiau tokie draudimo šalininkų argumentai kaip „jie mus žudo, o mes jiems tik atjungėme „VKontakte“!“ yra tikrų tikriausia demagogija. Visų pirma dėl to, kad neaišku: kas gi tie „jie“? Putinas neteko savo paskyros „Bendraklasiuose“? Šoigu nebegalės užduoti klausimo otvet.mail.ru? Igoris Sečinas neras „Yandex“ paieškos sistemoje naujų būdų pakenkti Navalnui? Apskritai, ar nuo to draudimo nukentėjo nors vienas eilinis Rusijos „vatnikas“? Ne. Nukentėjo 25 milijonai Ukrainos interneto vartotojų.

Tiksliausia Ukrainos valdžios sprendimo analogija, žinoma, yra ne Antrojo pasaulinio karo tragedija, o rusų „atsakomųjų sankcijų“ komedija, kai rusai pasielgė pagal principą: „Ak, jūs mums trenkėte į akį? Mes užtai sau nusipjausim ausį!“ Rusija, kur apskritai neegzistuoja toks dalykas kaip kokybiškas savas maistas, traktoriais naikino vakarietiškas žąsis, traiškė sūrius ir užkasinėjo vaisius. Vakariečiai „priešai“ prarado 2 % rinkos (na, o kai produktai yra naikinami Rusijos teritorijoje, vakariečiai apskritai nieko nepraranda – gamintojai juk už tas prekes pinigus jau gavo), o Rusijos gyventojai neteko visko, ką buvo galima valgyti be pasibjaurėjimo ir pavojaus sveikatai.

Mažai yra radikalesnių už mane Rusijos priešininkų. Tačiau, skirtingai nuo Rusijos, normalios šalys egzistuoja savo piliečių labo ir gerovės vardan, o ne tam, kad pykdytų kaimynus. Taigi, visų pirma, jei jau nori kažką uždrausti, privalai pasiūlyti savo gyventojams adekvačią to dalyko pamainą. O nei savo nuosavų socialinių tinklų, nei „Yandex“ ar „mail.ru“ lygio portalų Ukraina neturi. Ir neaiškinkite man, kad yra „Facebook“ ir „Google“. Tualetinio popieriaus nėra, tačiau yra švitrinio popieriaus ir konfeti. Šlykštesnio socialinių tinklų puslapio nei „Facebook“ aš asmeniškai nežinau (nevadinu jo niekaip kitaip tik „FSB’uku“) – jis yra puikiausias atliekamos cenzūros pavyzdys, blokuoja vartotojus (taip pat ir ukrainiečius) dėl „vatnikų“ skundų ir už „nepolitkorektiškus“ žodžius ir vaizdinius, reikalauja nurodyti savo tikrąjį vardą, nuolat turi kažkokių kvailų pretenzijų (pvz., „pas jus per daug skaitytojų, įrodykite, kad jie ne botai“), o, be viso to, jis yra uždaras nuo paieškų sistemų ir turi ypatingai nepatogią vartotojo sąsają! O „Yandex“ užtikrina, nors ir iškastruotą (vien per praėjusį mėnesį), tačiau nors kažkokią paiešką po rusakalbius tinklaraščius, ko nedaro apskritai daugiau niekas.

Visų antra, net jei ir būtų kokie nors analogai, tai vis tiek labai primena rusiškus metodus, ypač dabar populiarią „renovaciją“: valdžia, tavęs neatsiklaususi, nusprendžia nugriauti tavo namą, o gyvensi tu „analoge“! O juk socialiniai tinklai, su jūsų įrašų ir komentarų archyvu, įprastomis bendruomenėmis, draugais ir skaitytojais, daugumai yra labiau gimtieji namai nei fizinis būstas. Pavyzdžiui, aš per pastaruosius 7 metus pakeičiau (be jokių emocijų) 6 butus, o internetinis dienoraštis pas mane išlieka vis tas pats – ir jei „gimtoji“ valdžia pabandytų iš manęs jį atimti, aš tai laikyčiau tiesiogine agresija (laimei, JAV man tokie dalykai negresia).

Na, o trečia, bet kokį bendradarbiavimą su Rusija nutraukti reikėjo jau prieš trejus metus – tik pradėti ne nuo socialinių tinklų. Ukrainos prekyba su Rusija 2016 metais sudarė $10,23 milijardo. Taip, per visus karo metus šis skaičius mažėja, tačiau vis tiek išlieka didesnis nei 10 milijardų, iš kurių 6,28 milijardo – tai importas. O tarpusavio investicijos 2016 metais netgi išaugo – oficialus Ukrainos tinklalapis russia.mfa.gov.ua net vadina tai GERĖJIMU. Štai su tuo kovokite, o ne su socialiniais tinklais ir interneto paieškų sistemomis, kuriais ukrainiečiai naudojasi nemokamai. (Apie rusišką verslą Porošenkai jau kažkaip ir užsiminti nepatogu. Beje, visai neseniai Ukrainoje buvo įvesti apsauginiai muitai rusiškam šokoladui – stebėtinas sutapimas, tiesa?)

Apskritai ekonominių rusiškų socialinių tinklų blokavimo argumentų trūkumas yra toks akivaizdus, kad jų jau nė nebandoma ieškoti. Dabar pagrindinis lozungas – „mums nereikalingi tie FSB valdomi socialiniai tinklai!“. Ir vėl demagogija. Blokuoti propagandinius internetinius puslapius karo metu ne tik galima, bet ir reikia (jau ne kartą kalbėjau apie tai, kad žodžio laisvė – tai nuomonės laisvė, o ne laisvė sąmoningai ir įžūliai meluoti). Tačiau patys socialiniai tinklai ir paieškos sistemos tėra techninės priemonės. Juos turiniu užpildo pačių įvairiausių pažiūrų vartotojai. Per visus pirmuosius karo metus aš „VKontakte“ skaičiau „Dešiniojo sektoriaus“ ir „Azovo“ puslapius, ir iki šiol seku kai kuriuos radikalių antiputiniškų pažiūrų vartotojus. O dauguma puslapių ten apskritai neturi nieko bendro su politika. Ukrainiečių vartotojams atimti teisę naudotis socialiniais tinklais yra tas pats, kaip uždrausti televizorius, nes per juos gali parodyti Dmitrijų Kiseliovą. Ne, ne Kiseliovą drausti, o būtent patį televizorių. Toks jausmas, kad tame pačiame „Facebooke“ negalima užsiimti antiukrainietiška propaganda!

„Ukrainiečių vartotojų duomenys pateks į FSB nagus“? Pirmiausia, perspėkite apie tai vartotojus ir leiskite jiems patiems spręsti, ar to bijoti (man, pavyzdžiui, nusispjaut – tegu sau skaito mano įrašus iki soties, gal, tikiuosi, padvės iš įsiūčio). Taip, kareiviams ir valstybės tarnautojams yra vienokie reikalavimai, tačiau kuo čia dėti visi likusieji? Na, o antra, tai „FSB valdomomis“ yra laikomos, kažkodėl, ne visos rusiškos interneto paslaugos ir serveriai, nors visos jos paklūsta toms pačioms taisyklėms! Pavyzdžiui, nėra užblokuoti nei „Rambler“, nei „LiveJournal“ (ypač juokinga pastarajame skaityti ditirambus blokadai – gal prieš džiūgaudami panaikinkite savo paskyras LJ!). Vieni sumokėjo, kiti – ne?

Apskritai, visoje šioje istorijoje tėra vienintelis pliusas – rusų propagandininkai puolė aiškinti ukrainiečiams, kaip apeiti blokavimą, pamiršę, kokie naudingi jų patarimai yra pačioje Rusijoje, kur jau yra užblokuota 78 tūkstančiai puslapių. Dar kartą priminsiu: jei pas mūsų priešus 2x2=-8, tai dar nereiškia, kad pas mus turi būti 5.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu