Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje pradeda veikti išeivijos menininko Algimanto Kezio fotografijų paroda. Nespalvotose juostose fotografas užfiksavo modernius 7–10 praėjusio amžiaus dešimtmečių Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžius.
Proga surengti neįprastą parodą atsirado ruošiantis šį rugsėjį Paryžiuje atidaryti K. Varnelio kūrybos parodą.
Kaip ir K. Varnelio tapybos darbai, šios nuotraukos pasižymi ryškiais kontrastais, šešėlių žaismu ir ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai bei ritmikai, todėl ekspozicijoje atsivėrusias tuščias vietas buvo nuspręsta pasitelkti naujam dialogui tarp dviejų Čikagos lietuvių kūrėjų.
„Pats fotografas akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtos, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būsenų. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekada negrįždavo“, – pasakoja parodos kuratorė, Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė Indrė Urbelytė.
Didelio formato fotografijos bus eksponuojamos ne parodų salėje, o integruotos pačioje ekspozicijos architektūroje ir tuo stebins lankytojus.
„Seniai esu A. Kezio fotografijos gerbėja, jo darbai visad prikaustydavo mano, architektės, dėmesį dėl siužetų, kompozicijos, ritmų, šviesokaitos. Kartais atrodydavo, kad visas krūvis netelpa į nuotraukos formatą, norėjau išskleisti šešėlio linkius ir duoti erdvės ritmams. Pasitaikė nuostabi proga – K. Varnelio darbus išruošus į Prancūziją, jo drobių vietoje savo šviesokaitą ir perėjimus išskleidžia išdidinto formato fotografijos drobės. Dabar fotografija atspindi ne tik siužetą ir kompoziciją, bet, regis, dar daugiau. O sugretinant su K. Varnelio drobėmis randasi neapčiuopiamas organiškas ryšys, kuris abu autorius leidžia įvertinti kitu žvilgsniu“, – įkvėpimu rengiant parodą dalijasi jos architektė Ieva Cicėnaitė.
Vėlesniame kūrybos periode A. Kezys susižavėjo skaitmeninėmis technologijomis – šio amžiaus pradžioje eksperimentavo tuomet dar gana ribotomis, bet naują kūrybinį stimulą daugeliui kūrėjų suteikusiomis kompiuterių galimybėmis. Tačiau Kazio Varnelio namų-muziejaus nuolatinės ekspozicijos kontekste ryškiausiai suskamba A. Kezio aukso fondas – nespalvotose juostose užfiksuoti Amerikos miestovaizdžiai.
Kūrėjai, telkę bendruomenę
Jungtinėse Amerikos Valstijose A. Kezys įsikūrė 1950 metais, nors į Vakarus nuo karo Lietuvoje pasitraukė dar 1944 metais. Kelionėje stipriai susirgo gelta ir turėjo likti Lenkijos ūkininko sodyboje, tikėdamasis, kad greitai galės prisijungti prie Vokietijon keliaujančių tėvų ir brolio Romo. Pavojingos klajonės užtruko dvejus metus, kol Algimantui pavyko pasitraukti į pabėgėlių stovyklą Vokietijoje ir susitikti su šeima.
Savo gyvenimą A. Kezys paskyrė tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas.
„K. Varnelis ir A. Kezys yra karo išvietintos kūrėjų kartos atstovai, kurių darbai svariai papildo ne tik mūsų, bet ir Čikagos XX a. antrosios pusės dailės pasakojimą. Panašumų galima rasti ne tik jų biografijose, bet ir kūryboje, visuomeninėje laikysenoje. Čikagoje sukurti optiniai K. Varnelio paveikslai, kaip ir A. Kezio fotografijos, išsiskiria formaliosiomis savybėmis – griežtu ritmu, kontrastais ir šešėliais. K. Varnelio dėmesys Lietuvos kultūros išsaugojimui ryškiausiai atsiskleidė kolekcionavimo veikloje, o A. Kezys buvo itin aktyvus Čikagos lietuvių bendruomenės narys, jos organizatorius ir archyvaras“, – sako Indrė Urbelytė.
Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su gimusia aistra fotografuoti: dar 1965 metais surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus, vasaros stovyklose mokė jaunimą fotografuoti.
Kunigystė A. Keziui buvo neatsiejama nuo pamatinės bažnyčios reikšmės – bendruomenės ir jos telkimo. Net kai 1987 metais pasitraukė iš kunigų luomo, jo namai išliko savotiškas lietuvių diasporos kultūros centras, kuriame nuolat vykdavo kultūrininkų susitikimai, lankydavosi iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos atvykę fotografai.
Gausus kūrybinis A. Kezio palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
