Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Pasauliniai galios žaidimai

05/04/2018 Aidas

Pastaruoju metu dažnai kartojamas teiginys, kad mes įsitraukėme į naują šaltąjį karą – tai vienu metu ir situacijos neįvertinimas ir kategoriška klaida. Viso XX a. laikotarpiu stebėjome priešpriešą tarp komunistinių Rytų ir kapitalistinių Vakarų ir dviejų galios valstybių bandymus sulaikyti viena kitą. Tas globalus konfliktas, kurį mes šiandien stebime, yra išties ne toks statiškas, kaip bandoma pateikti.

Šiandien mes stebime naują Didįjį žaidimą, vyksta didžiųjų šalių, kurios bando sumažinti viena kitos įtaką, susidūrimas. Skirtingai nuo Didžiojo žaidimo XIX a. tarp Britų ir Rusijos imperijų, kurios kulminacija tapo kova dėl viršenybės Afganistane, šiandieninis Didysis žaidimas yra labiau globalaus masto, yra daug sudėtingesnis ir gerokai grėsmingesnis.

Šiuo metu vykstantį žaidimą galima pavadinti „trijų žaidimu“. Jame dalyvauja trys esminiai žaidėjai – Rusija, Kinija ir Vakarai – kurie tarpusavyje lenktyniauja trijose plotmėse - geografinėje, intelektualinėje ir ekonominėje. Yra trys vietos, kur susiduria jų įtakos pretenzijos: Sirija, Ukraina ir Ramusis vandenynas. Daugelis svarbių mūsų laikmečio konfliktų gali būti vertinami kaip šių trijų saitų įvairių kombinacijų darinys.

Kinija perka draugystę, Rusija skleidžia „politinius nuodus“

Pastaruoju metu valdžia ir paprasti žmonės nuo Kairo iki Kopenhagos pradėjo skeptiškai vertinti – nors kiekvienas ir skirtingu lygiu – idėją dėl to, kad liberalioji demokratija ir pokario internacionalizmas buvo ar taps jų teisingu pasirinkimu.

Visiems abejojantiems Kinija ir Rusija yra pasiruošę pasitarnauti alternatyviais modeliais ir gynėjais, gebančiais pasiūlyti naujus dvišalius ir tarptautinius aljansus. Jūs nenorite vadovautis tarptautine teise, Europos integracijos principais ir kovos su korupcija schemomis? Sveiki atvykę, sekite paskui mus!

Pavyzdžiui, kas pasirodytų Egipto valdžiai patrauklesniu variantu dar vieno masinio sukilimo šalyje atveju – sąjunga su Europa, kuri pernelyg primygtinai reikalauja gerbti žmogaus teises, ar sąjunga su Rusija, kuri jau parodė, kad yra pasirengusi užmerkti akis prieš represijų faktą – net jeigu jos sąjungininkai panaudoja cheminį ginklą prieš savo pačių tautą?

Tuo metu kai Rusija kaip išeitį siūlo karinį susidorojimą, Kinija tuo metu laikosi prekybinės krypties. Skirtingai nuo Vakarų, Kinija neleidžia žmogaus teisėms ir įstatymo diktatūrai stoti investicijų kelyje. 2017-ųjų pabaigoje, kuomet Pekinas padidino savo investicijų Ukrainoje kiekį, įvardijo tai kaip svarbų savo naujojo Šilko kelio į Europą elementą. Korupcija permirkusiame Kijeve buvo džiugiai paskelbta, kad 2019-ieji taps Kinijos Ukrainoje metais. Tai netrukdė kinams JT Saugumo Tarybos posėdžiuose kartu su Rusija blokuoti Vakarų pastangas sureguliuoti konfliktą Ukrainos rytuose.  

Arba galima pažiūrėti į Balkanus. Galima įsivaizduoti save kurios nors iš Balkanų valstybių premjero vietoje: jūs galite amžinai laukti, kada Europos Sąjunga pavers jus savo klubo nare, vykdant visus griežtus reikalavimus ir įgyvendinant visus 80 tūkstančių puslapių būtinų įgyvendinti įstatymų. Arba jūs galite kreiptis į kinų investuotojus, kurie nereikalaus iš jūsų nieko atgal.

2016-aisiais Kinijos prezidentas Xi Jinpingas atvyko valstybinio vizito į Serbiją, kur praleido tris dienas. Metais anksčiau Angelas Merkel ten pat praleido vos keletą valandų. Nuo tol Kinijos valdžios kontroliuojamos bendrovės supirko didžiausią Serbijoje statybų fabriką, tarptautinį Tiranos oro uostą Albanijoje ir didelę elektrinę Rumunijoje, o taip pat išsinuomavo dalį Pirėjaus įlankos Graikijoje.

Nors Kinija, regis, nesitapatina su agresyvia antivakarietiška Rusijos maniera, Pekinas ir Maskva siekia vieningo strateginio tikslo: jie nori pasiekti Vakarų įtakos pasaulyje silpnėjimo. Kinija išskiria lėšas tam, kad stiprintų naujas sąjungas, o Rusija „išskiria politinius nuodus“, kad susilpnintų konkurentus. Ideali pora.

Kremliaus poveikis masėms

Šiuo metu, kaip ir XIX a. Didžiojo žaidimo metu, Kremlius turi persvarą, kuri pasireiškia tuo, kad jiems nėra poreikio jaudintis dėl viešos kritikos Rusijoje, kol ji stumia savo neliberalią programą už jos ribų. Priešingai, kol karinės jėgos panaudojimas, kaip dažniausiai būna, destabilizuoja Vakarų politinę sistemą, tai tik sustiprina Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimą.

Jeigu jau taip norite, tai Rusijos liaudis visiškai atvirai didžiuojasi savo buvusiųjų lyderių ir tų, kurie valdo šiandien, žvėriškais poelgiais. Rusijos visuomenės nuomonės apklausų tarnybos „Levada centr“ pernai atliktame tyrime 38 procentai rusų masinį žudiką Josifą Staliną laiko „iškiliausiu pasaulinės istorijos veikėju“. Antrąją vietą po  Stalino anot respondentų užima Putinas, surinkęs 34 procentus respondentų balsų.

Socialinis savikritiškumas, svetimas didžiajai daliai Rusijos visuomenės, yra vienas svarbiausių daugelio Vakarų šalių požymių – būtent čia pasireiškia Didžiojo žaidimo intelektualioji kova. Viešai išsakoma ir aptariama trintis tarp valstybės ir liaudies, o taip pat ir tarp įvairių tos visuomenės grupių – tai yra tai, kas verčia veikti liberaliąją visuomenę.  

Tačiau skeptiškumo jėga gali pasirodyti ir silpnąja vieta, jeigu ja pasinaudoja tie, kurie siekia sunaikinti patį esmės suvokimą. Intelektualiosios jėgos atžvilgiu Rusija Europai yra kažkas panašaus į tai, kuo Mefistofelis buvo Faustui: „Aš – dvasia, visad pripratusi neigti!“.

Būtent todėl Rusijos dezinformacija ir jos groteskiškas faktų kraipymas yra toks efektyvus. Putinas žino, kad europiečiai nepasitiki savo valdžia karo ir taikos klausimais, ypač po to, kai Vakarų aljansas panaudojo iškraipytus duomenis, kad pateisintų karinę kampaniją Irake. Nuodai, panaudoti prieš buvusį rusų agentą Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją, o taip pat ir cheminis ginklas, numestas ant galvų sirų vaikams, žudo ir žmones, ir pasitikėjimą išrinktaisiais valdžios atstovais Londone, Paryžiuje ir Berlyne.

Kova laukia sunki, o laimėtojas nėra aiškus

Nėra jokių abejonių dėl to, kad tarptautinė bendrija tam tikrais laikotarpiais pažeidinėjo savo pačių standartus, vykdant abejotinas ar net atvirai teisei prieštaraujančias operacijas Kosove, Irake ar Sirijoje. Rusija ir Kinija elgiasi visiškai kitaip: jos naudoja savo balso teisę JT Saugumo Taryboje, kad blokuotų bandymus pasiekti teisingumą ir susilpnintų Vakarus.

Kas pasieks pergalę šiame ilgame žaidime? Kol kas dar anksti apie tai kalbėti, ar Vakarai pasirengę vieningu frontu pasitikti šią grėsmę. Tačiau geroji naujiena yra ta kad Rusija ir Kinija visai tikėtinai gali ir pralaimėti šiame žaidime. Dalyvauti jame yra būtina daug lėšų, o įtakos užvaldymas, neturint bent kiek platesnio masto globalaus matymo, dažniausiai baigiasi nesėkme, todėl kad gyvybės ir resursai, išnaudoti užsienyje, negali užtikrinti taikos ir progreso šalies viduje.

Vokiečių poetas Theodoras Fontane aprašė tą katastrofą, kuri padarė galą britų kariuomenės bandymams atkovoti iš Rusijos teisę į viešpatavimą Hindukuše 1842-aisiais: „Į žygį išėjo 13 tūkstančių, ir tik vienas grįžo namo iš Afganistano“. Vienaip ar kitaip, panašus siužetas gali netrukus nutikti ir Rusijai su Kinija.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu