Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Pasiaukojimas

04/10/2015 Aidas
voratinklis-941

„Kai tave ištinka nelaimė, apsidairyk aplink ir guoskis: esama žmonių, kurių dalia dar sunkesnė.“ – Ezopas

Tik kartais ir tai nebepaguodžia…

„Aras žvelgė į moterį ir kažkodėl jam norėjosi pasiguosti, net išsiverkti… Kodėl sukilo tokios emocijos, jis negalėtų net sau paaiškinti. Juk, rodėsi, jau visas skausmas iškentėtas, visos ašaros išverktos…

…Vitai visada puikiai sekėsi bendrauti su žmonėmis. Jau nekalbant apie moteris, kurios paprastai būna šnekesnės, dažnai ir vyriškos giminės atstovai atverdavo jai savo sielų gelmes. Nežinia, kodėl būtent ji? Gal, kad Vita niekada nebuvo smalsi; gal, kad visa, ką tekdavo išgirsti, sugerdavo lyg kempinė vandenį - likdavo tik jai žinomos išgirstos paslaptys; gal, kad šalia esantis jausdavo, jog nebus pasmerktas, bus nuoširdžiai pasidžiaugta sėkme ir laime. Vita dažnai prisipažindavo sau, jog perleistų šį vaidmenį kam nors kitam, tačiau neatsiradus niekam, nepajėgdavo nusigręžti nuo žmogaus, nors kartais kitų atvirumas žeisdavo net ją pačią. Vita nuo mažens buvo labai jautri asmenybė, tad nenuostabu, kad nei skausmui, nei džiaugsmui ji nebuvo abejinga.

Vita ne kartą dėkojo aukščiausioms jėgoms, jog jai svetimas pavydo ir pykčio jausmas. Puiku, kad ji gali nuoširdžiai pasidžiaugti gražia ar stilingai apsirengusia moterimi; laimingai gyvenančių porų santykiais; draugų, pažįstamų ir svetimų prabangiai įrengtais namais ar kita prabanga, sėkminga karjera, … Jos džiaugsmas - nuoširdus, tačiau kito žmogaus kančia - labai skausminga.

Sakoma, kad žmogui lengviau kalbėti, ypač apie save, nei išklausyti kitą. Vitai tai nebuvo sunku. Ji to išmoko dar vaikystėje, kai jos mamutė (mamos mama) pasakodavo apie savo vaikystę, jaunystę, vėliau sekdavo įspūdingas pasakas, kurias mergaitė vizualizuodavo ir priimdavo tarsi realius gyvenimus.

Vita natūraliai įsijausdavo į kiekvieno pasakojamą situaciją, todėl dažnai kitų istorijos sukeldavo įvairias emocijas, net jos pačios sielos skausmą…, kai vaikinas, kuriam ji neabejinga, dalindavosi savo išgyvenimais dėl nelaimingos meilės su kita mergina, o situacijai pasikeitus, džiūgaudavo įspūdingomis susitaikymo akimirkomis…

…Aras buvo laimingas. Sportinę karjerą pasirinkęs vaikinas, net ir vedęs, gebėjo tai suderinti, nes šalia buvo ypatinga mergina. Kotryna buvo jo svajonių moteris – įspūdingos figūros; labai graži, lyginant su jo grubiais, kaip dažnai girdėdavo - ereliškais veido bruožais; tvarkinga; gera šeimininkė – gebanti nustebinti naujais receptais ir kaskart valgymo procesą paverčianti švente; puiki pašnekovė; draugė – net jų pomėgiai buvo panašūs: ir į sporto salę, ir į baseiną eidavo kartu; nors abu gimę pajūryje, labiau patiko ežerai nei šalia esanti jūra… Aras laiką, praleistą Zarasuose, prisimins kaip nuostabiausias savo gyvenimo akimirkas: pirmą jų vasarą - dviese besisupančius valtyje; vėliau trise – su jų meilės kūriniu – sūnumi.

Aras kartais klausdavo savęs – už ką jam tokia laimė?... Deja, ji – laimė, Aras to net nenujautė, tik svečiavosi… …kad vėliau Aras galėtų gyventi nors tom nepaprastom akimirkom.

Berniukas gimė sveikas, nepaprastai gražaus veiduko, augdamas buvo turbūt ramiausias naujagimis ir vaikas pasaulyje. Kaip ir visi jauni tėvai, Aras ir Kotryna džiaugėsi pirmu sūnaus ištartu žodeliu, vėliau – pirmu mintinai skaitomu eilėraščiu; pirmu žingsneliu, vėliau – puikiu darželyje pasiektu estafetės rezultatu. Jausdami malonumą Taduko mama ir tėtis vakarais, prieš miegą, skaitydavo mažyliui pasakas ir patyliukais, kad nenubaidytų sėkmės, džiūgavo sūnelio žingeidumu. Vėliau didžiavosi mokinuko gebėjimais mokykloje…

Kaip visus vaikus, savo sūnų Aras ir Kotryna profilaktiškai vesdavo pas gydytojus ir nebuvo net mažiausios užuominos iš jų, kad kažkas su jų sūneliu ne taip…

Nors širdis šaukėsi vilties, jog jauni tėvai klysta, protas, gal nuojauta, šliaužė šalia, šnabždėdama apie sėlinančią į jų laimingus namus bėdą.

Sūnus vis dažniau grįždavo iš darželio nusibrozdinęs – auklėtojos teigdavo: berniukas net lygioje vietoje sugeba apvirsti…”

Gyvenimas krečia pokštus… Kartais nubundi ryte ir gimusi mintis pakeičia tavo gyvenimą… Kartais sutinki žmogų, kurio pagalba keitiesi pats. Kartais tam žmogui pats suteiki gyvybę, padovanoji gyvenimą… padovanoji pirmą kartą, vėliau antrą… trečią…

„Kiekvieną akimirką dovanojama tėvų meilė Tadukui tarsi suteikdavo vis naujų jėgų, kurios pastebimai seko... Tiesa, aplinkiniai nepastebėjo... nei nerimastingų Taduko tėvelių žvilgsnių, kai pirmąją rugsėjo 1-ąją reikėjo paleisti sūnaus mažytę rankutę; nei tylaus moters aiktelėjimo, Tadukui užkliuvus už šalia esančio berniuko gal ir netyčia pakištos kojos; nei vyro galvos linktelėjimo sūnui, ieškančiam tėčio palaikymo...“

Gyvenimas – tai pati nuostabiausia dovana. Dažnai nesusimąstome, kokios nepaprastos dovanos yra meilė, tikėjimas ir viltis.

(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu