Vėlyvą 1981 m. gegužės 18 d. popietę popiežius Jonas Paulius II stovėjo atvirame automobilyje sveikindamas tūkstantinę tikinčiųjų minią, susirinkusią Romoje, šv. Petro aikštėje. Staiga popiežius susmuko ant palydovų rankų. Minia nustėro - į šventąjį tėvą kažkas šovė. Užpuolimo metu popiežius buvo sunkiai sužeistas. Kulka pataikė i pilvą, sužalojo žarnyną, pakenkė nervų sistemai, nuo aortos ją skyrė tik keli milimetrai.
Italijos valdžios pareigūnai nedelsdami pradėjo pasikėsinimo tyrimą, o priblokšti žmonės visame pasaulyje spėliojo, kas galėjo taip pasielgti. Atrodė, kad tik beprotis būtų bandęs nužudyti tokį taikų žmogų kaip popiežius. Įvairios teorijos skelbė, kad šis užpuolimas yra dalis didelio sąmokslo, į kurį Įsipainiojusios Raudonosios brigados (Italijos teroristų grupuotės), religiniai fanatikai ar net satanistų sekta. Dabar, remdamiesi netiesioginiais įrodymais, kai kurie ekspertai teigia, kad užpuolimas buvo planuotas Bulgarijoje, tuo metu komunistų valdomoje Tarybų Sąjungos satelitinėje šalyje.
Ir nors pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II sukrėtė visą pasaulį, tačiau užpuoliko teismas taip ir neatskleidė, kas liepė nužudyti vyriausiąjį Romos dvasininką. Atrodo, kad tie, kurie iš tikrųjų yra atsakingi už šį nusikaltimą, niekada taip ir nestos prieš teisingumą. Nuo Jono Pauliaus II pasikėsinimo praėjo jau trisdešimt penkeri metai, bet vis dar spėliojama, kas įsakė šaudyti Šv. Petro aikštėje.
Dabar manoma, kad operaciją suplanavo ir įvykdė Bulgarijos slaptosios tarnybos. Greičiausiai bulgarai manė, jog pasikėsinimas padarys įspūdį Maskvoje esančiai sovietinei vadovybei. Ieškodami pagalbos jie užmezgė ryšius su Turkijos nusikaltėlių pasauliu, galinčiu pasiūlyti tinkamus žmones šiai „misijai" įvykdyti.
Operacijai įvykdyti buvo parinkti du vyrai – Ali Agdža (Ali Agca, g. 1958 m. sausio 9 d.) ir Oralas Selikas (Oral Celik, g. 1959 m.). Jie atvyko į Romą ir laukė popiežiaus. A. Agdža šovė į pontifiką, manoma, kad O. Selikas turėjo mesti rankinę granatą, bet glaudžiai apsuptas minios supanikavo. Policija suėmė A. Agdžą jau pasikėsinimo dieną. Jis pats tvirtino, esą veikė vienas. Prasidėjus teisminiam procesui, A. Agdža savo prisipažinimą pradėjo pareikšdamas: „Aš esu Jėzus Kristus.“ Paskui atsiėmė beveik viską, ką buvo pasakęs per tardymą, darė absurdiškus prisipažinimus, perspėjo žmoniją dėl artėjančios katastrofos, skelbė esąs angelas žmogaus kūne. Teisėjams neliko nieko kita, kaip tik pripažinti A.Agdžą pamišusiu, nepatikimu liudytoju ir paskelbti nekaltais visus kitus kaltinamuosius.
1983 m. gruodžio 23 d. Jonas Paulius II aplankė A. Agdžą kalėjime ir 20 minučių kalbėjosi su juo akis į akį. Po šio pokalbio šventasis tėvas nustebino visą pasaulį paskelbdamas, kad atleidžia savo užpuolikui.
Dabar gi kai kurie analitikai įsitikinę, kad užpuolikas greičiausiai nebuvo nei beprotis, nei religinis ekstremistas, o teisme tesuvaidino komediją. Apie jį apskritai žinoma nedaug – A. Agdža gimė Malatijos srityje Turkijoje, nuo vaikystės užsiiminėjo smulkiu plėšikavimu, priklausė gatvės gaujai, buvo kontrabandininku, po to treniravosi Sirijos teroristų rengimo stovykloje. A. Agdža skelbėsi esąs „Pilkųjų vilkų“ – Turkijos teroristinės grupuotės – narys, ir tvirtino, kad pasikėsinimą į popiežių Bulgarijoje suplanavo sovietų saugumo tarnyba KGB.
Ši istorija neįtikino Vakarų žvalgybos organų, tačiau kalbos apie KGB vaidmenį nesiliovė. Likus porai metų iki pasikėsinimo, 1979 m., Agdža iš tiesų buvo Bulgarijoje – į šalį jis pateko po to, kai Stambule nužudė laikraščio „Milliyet“ redaktorių ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po šešių mėnesių, padedant „Pilkųjų vilkų“ grupuotei, jam pavyko pabėgti iš kalėjimo ir pasiekti Bulgariją.
Be to, popiežius rėmė „Solidarumą“ – jo gimtojoje Lenkijoje prasidėjusį socialinį judėjimą. Pontifiko moralinė parama turėjo didelę reikšmę Lenkijos žmonėms, kovojusiems prieš komunistų valdžią. Tačiau Sovietų Sąjungai, trokštančiai išlaikyti savo įtaką šioje šalyje, tokia popiežiaus pozicija tapo pavojingu išbandymu.
Vis tik galiausiai policijos tyrimas sustojo pusiaukelėje. Tariami operacijos organizatoriai, trys bulgarai ir penki turkai, buvo paleisti dėl įrodymų trūkumo.
1983 m. gruodžio 23 d. Jonas Paulius II aplankė A. Agdžą kalėjime ir 20 minučių kalbėjosi su juo akis į akį. Po šio pokalbio šventasis tėvas nustebino visą pasaulį paskelbdamas, kad atleidžia savo užpuolikui. Kiek vėliau A. Agdža, nuteistas kalėti iki gyvos galvos, viename interviu pasakė: „Popiežius žino viską“. Tačiau šventasis tėvas nenorėjo atskleisti tiesos apie užpuolimą. Jis pats tikėjo, kad gyvybę jam išgelbėjo Fatimos Mergelė Marija.
Nuotraukoje: Popiežius Jonas Paulius II su savo užpuoliku
