Daugiau 
 

Pasiryžimas priešintis blogiui

04/07/2017 Aidas
voloshina-1037-e1491571357394

Kovo 23 dieną Kijevo centre buvo nužudytas buvęs Rusijos Federacijos Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas. Buvusio rusų valdininko asmens sargybiniui pavyko sužeisti užpuoliką, 28-erių metų Ukrainos pilietį Pavlą Paršovą, buvusį Ukrainos Nacionalinės gvardijos kareivį, kuris vėliau mirė ligoninėje.

Turimais duomenimis, 10 dienų iki Voronenkovo nužudymo, jo advokatai rusų teisėsaugos organams davė jo adresą Kijeve. Duodamas interviu vokiečių leidiniui „Bild“, Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka papasakojo, kad buvusio rusų deputato žudikas, ukrainietis Pavlas Paršovas, kovo 6 dieną – likus visai nedaug laiko iki nužudymo – vyko į okupuotas Donecko teritorijas.

„Ukrainos Nacionalinės gvardijos nariams yra draudžiama vykti į šį rajoną. Mes apieškojome butą, kuriame jis gyveno su dviem žmonėmis... Be to, žudikas turėjo ryšių su teroristais iš Ukrainos nekontroliuojamų zonų“, – komentavo Lucenka.

Voronenkovas buvo vertingas liudininkas pabėgusio buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus byloje dėl valstybės išdavystės.

„Nėra jokių abejonių, kad svarbus liudininkas Voronenkovas žuvo ne už tai, ką iki šiol pasakė, o už tai, ką rengėsi pasakyti ateityje“, – konstatavo generalinis prokuroras.

Iš karto po pranešimo apie Voronenkovo žūtį, kitas aukšto rango bėglys iš Rusijos Ilja Ponomariovas pranešė, kad tą rytą buvo susitaręs su juo susitikti. Tik vėliau paaiškėjo, kad prieš susitikimą su Ponomariovu, Voronenkovas susitarė 11.30 val. susitikti su dar vienu žmogumi – buvusiu savo vairuotoju Maskvoje, Rusijos piliečiu Vladislavu Tichonkinu. Voronenkovas su juo planavo aptarti savo automobilio atvarymą iš Maskvos į Kijevą. Tačiau, Ukrainos specialiųjų tarnybų duomenimis, Voronenkovo vairuotojas pasienyje buvo sulaikytas FSB pareigūnų. Ukrainos specialiosios tarnybos įtaria, kad tuo metu galėjo vykti Tichonkino verbavimas. Neatmetama galimybė, kad technologinės žvalgybos specialistai galėjo klausytis jo pokalbių ir sekti jo buvimo vietą. Yra žinoma, kad Voronenkovas pats nupirko savo vairuotojui atgalinį bilietą į Maskvą kovo 23-iai dienai, tačiau prieš jo skrydį kažkodėl nusprendė asmeniškai su juo susitikti, rizikuodamas pavėluoti į susitikimą su Ponomariovu. Įtarimų kelia ir tai, kad po buvusio rusų deputato nužudymo Vladislavas Tichonkinas net nepabandė susisiekti su Ukrainos teisėsaugos organais, o skubiai išskrido atgal į Maskvą 2 valandos reisu.

Primenu, kad Denisas Voronenkovas su šeima iš Rusijos į Ukrainą persikėlė 2016 metų gruodį, ir iš karto gavo Ukrainos pilietybę. Rusijoje Voronenkovui buvo iškelti kaltinimai sukčiavimu ir paskelbta jo paieška. Deniso Voronenkovo nužudymas tapo viena iš reikšmingų žmogžudysčių, įvykusių Ukrainoje nuo Rusijos karinės agresijos pradžios. Pakanka prisiminti rusų žurnalisto Pavlo Šeremeto ir rašytojo Olesio Buzinos nužudymus ir pasikėsinimą į Ukrainos deputatą Antoną Geraščenko. Iš karto po Voronenkovo nužudymo, kovo 31 dieną Donecko srities Mariupolio mieste įvykdyta dar viena didelės svarbos žmogžudystė. Sprogus automobiliui Ukrainos saugumo tarnybos svarbiausio kontržvalgybos skyriaus vadovo pavaduotojas pulkininkas Aleksandras Charaberiušas.

„Pagrindinė Saugumo tarnybos svarstoma versija yra teroristinis aktas, susijęs su Charaberiušo profesine veikla. Mes labai aiškiai suprantame, kad jis ir buvo to išpuolio taikinys. Jis buvo geriausias kontržvalgybos specialistas Ukrainoje“, – sakė Ukrainos Saugumo tarnybos vadovas Vasilijus Gricakas.

Kitą dieną, balandžio 1-ąją, buvo pranešta apie tai, kad Odesos policija tiria nenustatyto prietaiso sprogimo Odesoje aplinkybes. Laimei, sprogus automobiliui, nenukentėjo jo degalų bakas, tad salone buvę žmonės liko gyvi.

„Išankstiniais duomenimis, važiuojančiame automobilyje, kuriame buvo 34-erių metų odesietis su šeima, buvo detonuotas nežinomos kilmės prietaisas“, – rašoma Odesos Vidaus reikalų departamento pranešime spaudai.

Pasikėsinimo aukos vardas neskelbiamas, policija tik patvirtino, kad pasikėsinimo metu su vyriškiu automobilyje buvo ir jo du vaikai.

Į klausimus, kas ir kodėl užsakė rusų politiko Deniso Voronenkovo nužudymą, kas padėjo bombą į Ukrainos Saugumo tarnybos pulkininko Charaberiušo automobilį, kas ir kieno įsakymu pasikėsino į odesiečio ir jo vaikų gyvybes, dar teks atsakyti tyrimams. Mus labiausiai domina klausimas: kodėl? Kodėl su nepageidaujamais ar kažkam trukdančiais asmenimis yra susidorojama tokiu demonstratyviu keliu? Ką žudikai tuo norėjo pasakyti publikai? O svarbiausia – kas yra šių siaubingų ir kruvinų pranešimų adresantas?

Jei kalba eina apie politinę žmogžudystę, tai jos priežastys dažniausiai slypi toli už elementarios naudos ribų. Terorizmas – tai sisteminio visuomenės bauginimo politika. Žmogžudystės, turto naikinimas, infrastruktūros objektų destrukcija – visa tai yra daroma tik vienu tikslu: padėti baimę tarp gyventojų ir tokiu būdu daryti įtaką valdžios priimamiems sprendimams. Nesunku pastebėti, kad ir Deniso Voronenkovo nužudymo, ir Aleksandro Charaberiušo automobilio sprogimo, ir nepavykusio teroristinio išpuolio Odesoje atveju yra akivaizdi viena tendencija. Taikiniais tampa žmonės, kurie idealiai tinka tapti reikšmingais pavyzdžiais. Visuomenei yra siunčiamas signalas, kad bet kokia veikla vardan Ukrainos interesų yra baustina. Ypač tiems, kas yra išeiviai iš Rusijos arba „prorusiškų Ukrainos regionų“ gyventojai, visiems, kad taip vadinamos „Naujarusijos“ zonoje išdrįsta laikytis proukrainietiškų pažiūrų. Teroristiniai išpuoliai vyksta ten, kur gyvena ta pati „rusakalbė populiacija“, kurią Vladimiras Putinas yra pažadėjęs ginti rusiškais tankais. Kodėl nevyksta panašūs išpuoliai prieš tuos pačius pagarsėjusius „banderininkus“ Lvove? Kodėl ukrainiečių nacionalistai, Kovos su terorizmu operacijos veteranai ir panašūs patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai tokiuose demonstratyviuose susidorojimuose visada yra užpuolikai (panaudojant verbavimą ar elementarias įtakos operacijas), bet niekada nėra taikiniai ir aukos? Atsakymas labai paprastas. Tai būtina siekiant suplanuoto efekto.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžioje, Ukrainos patriotinė bendruomenė išgyveno mobilizacijos bangą. Savanorių karių ir visuomenininkų judėjimai, ukrainiečių surinktos milijoninės lėšos kariuomenei remti – visa tai demonstruoja labai skirtingas ideologijas atstovaujančių žmonių konsolidaciją kovoje prieš bendrą priešą ir gresiantį pavojų. Šiandien, kai Ukrainos pilietinės visuomenės solidarizacija yra susilpnėjusi, bet kokia didelio masto diversija gali ir vėl paskatinti tautinių ir patriotinių nuotaikų suaktyvėjimą. Kaip tik todėl tokiems pavyzdiniams susidorojimams taikiniai yra parenkami labai kruopščiai – taip, kad jų pašalinimas nepaskatintų ukrainiečių konsolidacijos.

Kita vertus, po to, kai okupuotose šalies dalyse užvirė humanitarinis ir socialinis pragaras, net ir taip vadinamų „prorusiškų Ukrainos regionų“ gyventojai nebėra tokie aistringi „rusų pasaulio“ šalininkai ir rėmėjai. Galima kiek lenda ilgėtis sovietinės praeities ir vientisos skirtingų respublikų šalies, tačiau kadrai su iš Ukrainos išgabenamomis gamyklomis ir įmonėmis, pranešimai apie sugriautą infrastruktūrą ir atviri pasakojimai tų, kuriems teko atsidurti belangėse Donecke ir būti kankinamiems, kol atidavė visą savo turtą „gynėjams“ atveria gyventojų akis realybei, neatitinkančiai jų svajonių ir įsivaizdavimo, kaip tai atrodytų. Tie Ukrainos piliečiai, kurie dar vakar nesuprato, kam jiems reikalinga nepriklausoma Ukraina, matydami, kokį visuotinį sielvartą ir chaosą į okupuotas žemes atnešė „rusų pasaulis“, ima dar labiau abejoti. Jie vis dažniau žiūri į savo šalies, turinčios užtikrinti jų saugumą, pusę. Štai, kaip tik jiems ir yra rengiamos diversijos. Panaudojant gąsdinimo taktikas, jiems siekiama įteigti, kad vos tik jų nacionalinę tapatybę suvokiantys bendrapiliečiai nustos ginti šalies nepriklausomybę, jų pačių gyvenimas pagaliau taps saugus.

Diversinis karas yra vykdomas prieš tuos, kurie patikėjo, kad Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė gali juos apginti nuo vis blogėjančios „rusų pasaulio“ atmosferos. Kiekvieną parodomąją žmogžudystę lydi galinga informacinė kampanija, primenanti, kad ši valstybė yra nepajėgi atsilaikyti prieš diversinę-teroristinę grėsmę. Tačiau kažkaip pamirštama apie tai, kokiam dideliam kiekiui provokacijų Ukrainos teisėsaugos tarnyboms pavyksta užkirsti kelią. Visų šių kruvinų demonstracijų tikslas yra įtikinti svyruojančią visuomenę, kad jai pavojų kelia būtent jos pačios valdžia, jos pačios nekompetentingos specialiosios tarnybos. Ironiška, tačiau „rusų pasaulis“ pats pavojingiausias yra savo paties išpažinėjams. Ten, kur yra aiškiai gerbiamos savo šalies suverenumo vertybės, tokių teroristinių išpuolių nėra. O svarbiausia – tose vietose, kur didžioji visuomenės dalis yra pajėgi konsoliduotis, demonstratyvios žudynės netenka savo efektyvumo ir nėra tinkamas metodas daryti poveikį žmonėms.

Nepasitikėjimas yra, ko gero, pati didžiausia grėsmė, su kuria šiandien susiduria Ukraina. Būtent siekiant pasėti (ir stiprinti) nepasitikėjimą, šiandien aidi šūviai, sprogsta automobiliai ir yra verbuojami potencialūs žudikai iš vakarykščių Ukrainos kovotojų tarpo. Kaip ir bet kokie kiti hibridinio karo metodai, taip ir Rusijai nepalankių asmenų žudymas Ukrainos miestų gatvėse, visų pirma yra preliudija specialioms informacijos operacijoms. Norint, kad visa tai baigtųsi, baimę privalo pakeisti pasiryžimas priešintis blogiui.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu