Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Paskaitoje Čikagos lietuviai nėrė į Lietuvos heraldikos vandenis

02/01/2019 Aidas

Valstybės herbas – tai tautos tapatumo simbolis. Taip buvo prieš daugelį šimtmečių, taip yra ir mūsų dienomis. Panagrinėti ne tik Lietuvos heraldikos simbolių, bet ir patikrinti kartografijos žinias, sekmadienį, sausio 27 d. Pasaulio lietuvių centre kvietė Rimantas Kunčas-Žemaitaitis. Savo paskaitoje „Heraldikos ir kartografijos vaidmuo Lietuvos istorijoje“ prelegentas pasakojo ne tik apie Vytauto žemes, jo neįvykusį karūnavimą, Jogailos krikšto priėmimą, bet ir nagrinėjo Valstybinio ženklo Vyčio reikšmę ir atsiradimo istoriją.

R.Kunčas – Žemaitaitis – sunkiosios pramonės inžinierius ir Tiltų inspektorius Ilinojaus valstijoje, visą savo gyvenimą paskyrė tiltų projektams, statybai ir jų priežiūrai. Vyras ne tik ilgametis Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys kartografas, sfragistas, Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje dėstytojas, Kartografijos skyriaus įkūrėjas, bet ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centro direktorius. R. Kunčo – Žemaitaičio gyvenimo siekis –  atkurti tikrąją Valstybinio ženklo Vyčio reikšmę ir jo atsiradimo istoriją.

Kalbėdami apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos laikotarpį galime tik paminėti keletą svarbių datų. Pirmasis Lietuvos karalius buvo Mindaugas, siekdamas sustiprinti savo valdžią, jis 1251 m. apsikrikštijo, tačiau kiek vėliau jis grįžo prie  protėvių tikėjimo. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis krikščioniškasis karalius Lietuvos istorijoje, nes po jo mirties Lietuva grįžo į pagonybę ir katalikiškasis karaliaus titulas buvo prarastas.

Nors Lietuva į rytus plėtėsi nuo pat valstybės susikūrimo XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Tam įtakos turėjo Gediminaičių dinastija. Kadangi buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi, prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir Vakarų Rusija. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Oficiali Lietuvos krikšto data yra laikoma 1387 m. – metai po to, kai Algirdo sūnus Jogaila pats priėmė krikštą. Paskaitoje buvo kalbama  apie Vytauto žemes, prieš užkariaujant Prūsus, Vytauto neįvykusį karūnavimą, Jogailos krikšto priėmimą ir bandymą pasinaudojant krikščionybę pasiekti priėjimą prie Baltijos jūros. Naudodamasis pašto ženklais Rimantas Kunčas-Žemaitaitis leido susirinkusiems pamatyti ne tik senosios Lietuvos vėliavos heraldiką, bet ir nuosekliai paaiškino raudonų kepurių, senojo ir naujojo Vyčio ženklo skirtumus. Nepriklausomybės laikų Vyčio herbo skirtumai buvo lyginami su Jogailos, švento kryžiaus herbu ir A. Každailio herbo variacija.

Pasak prelegento, lenkų mokslininkai, tyrinėjantys Lenkijos simbolius, pastebi, kad Šventojo Kalno relikvija Šventasis Kryžius turėjęs įtakos ir kitų svarbių heraldikos ženklų atsiradimui Lenkijoje. Janas Dlugošas šį simbolį (geltonas du kryžminius turintis kryžius mėlyname fone) pasakojama apie dviejų valstybių susijungimą. Tačiau visą tai vyksta J. Dlugošo laikais, jau po Jogailos mirties. Galima spėti, jog vėliau J. Dlugošas ir pasekėjai šį simbolį įforminti Lietuvos herbe, parodant Lietuvos priklausomybę Lenkijos karūnai. Galima daryti išvadą, jog po Jogailos mirties jo sukurtieji heraldiniai simboliai buvo pakeisti. Pasak R. Kunčo – Žemaitaičio, Lietuvos valstybė jau nuo XIII a. turėjusi savo heraldika, buvusi galinga ir užkariaujanti naujas Europos žemes, tačiau lenkai buvo visus įtikinę, jog lietuviai esą barbarai ir tik lenkai davė lietuviams krikščionybę. Lenkų istorikas J. Dlugošas, nekęsdamas Lietuvos kaip barbarų valstybės 40 metų po Žalgirio mūšio rašė, jog susijungusios valstybės tavo viena broliška valstybe, o panaudojus mėlyną spalvą ir du kryžminius, simbolizuojančius Lenkiją ir Lietuvą, buvo sukurtas dvigubo kryžiaus herbas. Prelegentas tai laiko valstybės paniekinimu ir prakeikimu. Tik vėliau vakarai priėmė Lietuvą, kuriančią savą kultūrą, tradicijas, civilizaciją, netgi savo kanceliarinę kalbą, kuri buvo atsvara lotynų kalbai. Nors Lietuva turėjusi kryžių raudoname fone, tačiau rašydami oficialius laiškus, visada įdėdavo bažnytinį herbą – kryžių mėlyname fone. Vyras tokios pačios nuomonės, kai kalbama apie A. Každailio sukurtą ir heraldikos žinovo E. Rimšos recenzuotą naująjį Vyčio herbą. Senaisiais laikais heraldiką išmanė tik specialiai paruošti žmonės – heroldai, kurie būtinų būtiniausiai privalėjo būti mažiausiai antros kartos bajorai, nes be specialių mokslų ir pastovių studijų dar privalėjo turėti ir įgimtą genetinį heraldikos simbolių ir spalvų pajautimą. Herbus kurti galėjo tik bajoriškos kilmės žmonės – demiurgai, – tai buvo kanonas. Neturėdamas heraldikos specialisto išsilavinimo kūrėjas A. Každailis iškreipė tikrąjį karališkąjį herbą.  Pastarasis rodė, jog valstybė priklausė ne Jogailaičiams, o krikščioniškajai Europai. Tais laikais herbas, kuriame vaizduotas kryžius, buvo bažnytinis ir valstybinis, tačiau A. Každailis kryžių visiškai iškreipė interpretuodamas savaip. Tai ką mes turime šiandienos herbe, nėra joks Jogailos ir Jogailaičių heraldikos simbolis, o J. Dlugošo sugalvotas Lenkijos dvaro simbolis, kuris neįsigilinus lietuvių heraldikos kūrėjui A. Každailiui ir E. Rimšai, buvo sėkmingai įvestas į Nepriklausomos Lietuvos herbą. Dar vienas iš Vyčio pavyzdžių – Štuthofo koncentracijos stovyklos pašto antspaudas ir Hitlerinės Vokietijos antspaudas ir Lietuvos herbas šiuo atveju Vyčio kryžiaus ženklas yra juodame fone, pažymint, jog valstybė okupuota Vokietijos. Prelegentas palygino Vytauto ir Jogailos Vyčio antspaudus, kurie visi rodo šokančios kumelės Vytį, o ne puolantis. Jogailos vaikų laikotarpiu Vyčio herbas kiek pasikeitė, jame atsirado slibinas.

Puikiais pavyzdžiais ir detalia istorijos paskaita Rimantas Kunčas-Žemaitaitis leido susirinkusiems pamatyti ne tik senosios Lietuvos vėliavos heraldiką, bet ir giliau pasidomėti senąją Lietuvos istorija. Vyras turiu aiškią kartografijos ir sfragistikos Tyrimų centro Lietuvoje viziją, kur, be kartografijos tyrimų, būtų vykdomi tyrimai, susiję su miestų kūrimosi, kelių, skirtų karo gynybai, pašto ir prekybos kelių istorija. Rimantas Kunčas-Žemaitaitis, vykdydamas kultūrinę misiją, organizuodamas nekomercines parodas, nemokamus renginius, paskaitas bei leidinius, rengia savo lėšomis. Taigi norėdami prisidėti prie Rimanto Kunčo-Žemaitaičio vykdomos veiklos dėl detalesnės informacijos kreipkitės rimantaskuncas@gmail.com.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu