Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Populistai ir provokatoriai

06/30/2017 Aidas
voloshina-1049-e1498799460504

„Rusijoje nuo Ukrainos teisėsaugos besislapstantiems asmenims buvo pateikta užduotis suorganizuoti Ukrainos nacionalinio politinio susivienijimo „Batkivščina“ būstinės Kijeve užpuolimą, panaudojant sprogstamuosius įtaisus ir degiąsias medžiagas. Rusijos specialiųjų tarnybų tikslas buvo tokia provokacija sukiršinti šalies politikumą su valstybės valdžia ir išprovokuoti protestus Konstitucijos dienos šventės metu“, – sakė Kononenka.

Kol kas yra paskelbta, kad užpuolikai buvo areštuoti Turovsko gatvėje, šalia „Batkivščina“ būstinės.

„Nusikaltėliai buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje, su įkalčiais, tuo metu kai bandė įmesti į „Batkivščina“ patalpas butelius su degiuoju skysčiu“, – žurnalistams sakė Kononenka.

Jis taip pat informavo, kad visi trys užpuolikai yra kilę iš vakarinės Ukrainos dalies, tačiau provokacijos organizatorius ir vadas yra visuomeninio susivienijimo „Naždak“ („Švitras“) vadovas Nikolajus Dulskis, šiuo metu besislaptstantis Rusijoje.

Remiantis Ukrainos žiniasklaidos nuolat skelbiamais politiniais reitingais, akivaizdu, kad Julija Tymošenko turi nemenkus šansus pereiti į antrą rinkimų turą, jei prezidento rinkimai vyktų jau dabar. Jos partija yra favoritė galimuose parlamento rinkimuose. Provokacijos užsakovų logiką suprasti nesunku. Tačiau ši provokacija vis tie būtų nesuveikusi. Kodėl? Kad tai žinotum, reikia žinoti pačius ukrainiečius. „Julija Tymošenko: vienintelė Ukrainos viltis pirmalaikiuose parlamentiniuose ir prezidentiniuose rinkimuose“, „Julija Tymošenko prieš pensijų ir žemės reformas“, „Tymošenko vadovaujama „Batkivščina“ kategoriškai priešinasi Minsko susitarimams“, „Jei valdžia ims pardavinėti žemę, „Batkivščina“ ves žmones į sukilimą“, „Akmens anglies pramonė turi tapti šalies energetinės ir politinės nepriklausomybės pagrindu, sako Julija Tymošenko“. Tai tik kelios antraštės iš oficialios partijos „Batkivščina“ interneto svetainės. Nesunku pastebėti, kad visos jos demonstruoja poziciją „prieš“, o ne „už“ kokius nors planus, kuriuos partija „Batkivščina“ galėtų imtis įgyvendinti Ukrainos ekonomikoje. Ar tai reiškia, kad dauguma ukrainiečių palaiko Juliją Tymošenko kaip politikę? Ne. Tai reiškia, kad Ukrainos elektorato prioritetuose yra ne asmeniniai interesai ar įsitikinimai, o atpažįstama retorika.

Ukrainiečiai visada yra pasirengę pritariamai linksėti galva klausydamiesi gerai pažįstamo nuo vaikystės girdimo lozungo „žemė privalo priklausyti tautai“. Tačiau jie nė už ką nesiimtų kovoti už šį socialistinį lozungą. Dar daugiau – jie nė už ką nesutiktų atiduoti savo sodų, sodybų ir žemės sklypų valstybės iždui. Ukrainiečių tarpe populiari retorika visada yra atitrūkusi nuo tos realybės, kurioje gyvena visuomenė. Tačiau visuomenė baiminasi likti be politinių iliuzijų, ji negali – o ir nenori – taip imti ir iš karto išmesti į šiukšlyną tiek metų juos lydėjusių sovietinių ideologijų. Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas. Suaugęs žmogus, darydamas bet kokį pasirinkimą, visada galvoja apie tai, ką gaus. O štai visas vaiko dėmesys yra sutelkiamas į tai, ko jis netenka. Kai nėra aiškaus supratimo, kaip veikia šiuolaikinė civilizuota valstybė, ne tik trukdo suformuluoti realistinius reikalavimus, bet laiko didelę dalį Ukrainos piliečių komunistinės „teisinga/neteisinga – sąžininga/nesąžininga“ sampratos vergovėje.

Ukrainos visuomenė netiki, kad vienas ar kitas politikas siūlo kažką, kas galiausiai paskatins teigiamus pokyčius. Tačiau jie tiki, kad už bet kokio politinio sprendimo slypi dviguba reikšmė. Politikas Ukrainoje – tai visada tas, kuris visada tarnauja savo asmeniniams interesams, nežinomiems visuomenei. O nežinomybė gimdo baimę. Būtent į šį baimės jausmą visada ir apeliuoja Ukrainos populistai. Į baimę ir į nuolatinį įsitikinimą, kad įvyks tai, kas gali įvykti blogiausio. Atidžiau paklausius Julijos Tymošenko retorikos, galima pastebėti, kad ji visuomet kalba apie tai, kas ukrainiečiams yra gerai pažįstama iš sovietinių vadovėlių. „Nemokama medicina“, „valstybinė žemė“, „šachtininkų triūsas“ – visa tai yra praeities aidas. Piliečiai reaguoja į Mitą, o ne Logiką. Pasaulis niekada nebuvo toks, kokį jį vaizdavo sovietinė propaganda. Ekonomikos stagnacijoje nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų buvusioje SSRS niekada nebuvo jokio sovietinio rojaus. Tačiau buvo apgaulingi lozungai. Propagandiniai vaizdeliai to, kokia turėtų būti šviesi ir laiminga sovietinio žmogaus ateitis.

Sovietų Sąjunga, konstruodama neįgyvendinamas nemokamo rojaus mainais į absoliutų piliečių neatsakingumą ekonomines paradigmas, ryškiomis spalvomis piešė savo piliečiams ateities modelį, dėl kurio šiems reikia dabar truputį pakentėti. Visada viskas buvo „ateities kartoms, kurios gyvens komunizme“. „Reikia pakentėti“ – tai direktyva, kurią perėmė ir Putino Rusija. Vienintelis skirtumas – neliko aiškaus ateities modelio. Taip ir neaišku, dėl kokio galutinio tikslo šiuolaikiniams rusams yra siūloma „pakentėti“. Ukrainos populistų modelis irgi neturi jokio ateities įvaizdžio. Tuo jie yra panašus į Rusijos valdžios elitą. Tačiau jie ukrainiečiams „pakentėti“ nesiūlo. Netgi priešingai. Kiekvienas Ukrainos populistų lozungas yra raginimas būti iracionaliai nesulaikomais. Iš esmės tai yra Ukrainoje populiarus šmaikštus, tačiau labai daug ką pasakantis užstalės tostas: „Kad pas mus visko būtų, o mums už tai nieko nebūtų.“

Kai Julija Tymošenko siūlo atsisakyti reformų, padidinti pensijas, nutraukti Minsko susitarimus, sumažinti mokesčius ir tarifus – ji tikina ukrainiečius, kad tokie veiksmai neturės pasekmių. Rinkėjams tai negali nepatikti. Tokie pareiškimai sulaukia palaikymo. Taip yra todėl, kad suveikia atpažinimo efektas. Tačiau net tie žmonės, kurie nuoširdžiai tiki, kad idealus pasaulis turi būti būtent toks, netiki tuo, kad Julija Tymošenko yra pajėgi jį paversti realybe. Tokiais atvejais populiarus yra ne tiek pats politikas, kiek į politinės kovos liepsną švaistomi lozungai. O kalbant apie pačias asmenybes, ukrainiečiai tradiciškai jaučia nepasitikėjimą. Politikais jie nepasitiki, jų negina, už juos neišeina į gatves. Dar daugiau! Ukrainiečiai politikus laiko priešišku elementu, visiškai svetimu paprastam piliečiui. Julija Tymošenko irgi ne išimtis. Verta prisiminti, kad net ikirevoliuciniai metais vyraujant visuotiniam nepasitenkinimui Viktoro Janukovyčiaus valdymu, ukrainiečiai neišėjo į gatves taip sureaguodami į partijos „Batkivščina“ lyderės areštą.

Tam, kad suduotų Ukrainai smūgį, Rusijos Federacijai verčiau reikėtų padėti Julijai Tymošenko pastatyti jos populistiškai propaguojamą utopiją, o ne bandyti atakuoti jos partijos būstinę. Pati didžiausia įmanoma provokacija būtų atvesti į Ukrainos valdžią politiką, kuris atšauktų Minsko susitarimus, panaikintų sankcijas Rusijos Federacijai ir pasirašytų naują sutartį su „Gazpromu“. O prie viso to, dar nutrauktų Ukrainos bendradarbiavimą su Tarptautiniu valiutos fondu, ką daryti ne kartą yra raginusi pati Julija Tymošenko.

Pasitelkusi sovietinę retoriką Tymošenko mėgaujasi populiarumu tik todėl, kad Ukrainoje nėra politinių partijų, kurios savo programą ir politinę kryptį formuotų kokių nors ideologinių principų pagrindu. Taip pat nėra ir piliečių, kurių ideologinė pakraipa diktuotų politikams rėmus, už kurių būtų negalima žengti nerizikuojant prarasti savo rinkėjų paramą. Jei atvirai, tai partijos net ir savų rinkėjų neturi. Ukrainiečiai lengva ranka balsuoja už politikus, kuriuos per ankstesnis rinkimus laikė vos ne visuotiniu blogiu. Taip jau čia yra – žmonės balsuoja už bet ką ir tik todėl, kad „juk reikia už kažką balsuoti“.

Tam, kad Ukrainoje atsirastų politika, būtina, kad pirmiausia pasikeistų piliečių ir valstybės bei jos valdančiųjų santykis. „Nemeluoti!“ – turėtų būti rinkėjų reikalavimas savo išrinktiesiems. Nemeluoti, nefantazuoti ir siūlyti tik tuos politinius žingsnius, kurie yra įmanomi realiomis esamomis sąlygomis. Pasenusi sistema, deklaruojanti valstybės užtikrinamas bazines nemokamas paslaugas, kurios iš esmės yra nepajėgios užtikrinti elementaraus piliečių ir šalies išgyvenimo, turi pasitraukti į praeitį. Visi tie maži tarifai, nemokama medicina, visuotinis išsilavinimas, šalies iždo kaupimas – visa tai realybėje nebeegzistuoja. Visuomenė jau seniai gyvena pagal visiškai kitas nerašytas taisykles, prieštaraujančias šalies įstatymams. Hernando de Soto yra pasakęs, kad įstatymas yra gyvas tik tada, kai jis išlaiko ryšį su socialiniu sandoriu, kurį sudaro gyvi žmonės. Jis turi atitikti tikrąją padėtį, o ne nustatinėti neįmanomus standartus. Kol ukrainiečiai neužsinorės gyventi pagal įstatymus, o ne balsuoti už įteisinamas iliuzijas, jie ir toliau bus populistų ir provokatorių valdžioje.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu