Lietuvoje stažuojasi apie 30 užsieniečių ir išeivijos lietuvių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Iki rugpjūčio jaunimas atlieka praktiką įvairiose įstaigose, susipažįsta su lietuviška kultūra. Taip pat Vytauto Didžiojo universiteto rengiamų tarptautinių programų dalyviams tenka mokytis lietuvių kalbos gudrybių.
Užsuka į biblioteką
Tetiana iš Ukrainos oficialiai praktiką atlieka Kauno miesto savivaldybėje, Švietimo ir ugdymo skyriuje. Kijeve gyvenanti mergina teigia, kad atvykti į Kauną jai patarė draugai lietuviai. Ji pasakoja, kad daug laiko praleidžia bibliotekoje, kur mokosi savarankiškai.
„Savivaldybėje jie man neturi beveik jokio darbo, nes nekalbu lietuviškai. Parengiau vieną projektą Pedagogų kvalifikacijos centre. Tai lyg mainų programa – mūsų mokytojai važiuoja dirbti į Lietuvą, o lietuviai – į Ukrainą“, – apie savo veiklą pasakojo ukrainietė.
Tetiana tiki, kad taip gali prisidėti prie savo šalies gerovės. „Toks projektas naudingas ukrainiečiams, nes mūsų šalis neturi daug ryšių su kitomis valstybėmis. Tokiu būdu stengiuosi prisidėti prie savo šalies gelbėjimo ir suteikti jai kažką europietiško“, – kalbėjo 26-erių mergina.
Sužavėjo Senamiestis
Dėstytoja dirbanti ukrainietė pasakoja, kad, atvykus į Kauną, gyvenamieji rajonai jai iš pradžių priminė sovietmetį, tačiau miesto centras sužavėjo: „Kauno senamiestis labai gražus. Čia labai rami vieta. Laisvės alėja – nuostabi. Primena Talino ar Rygos senamiesčius.“
Tetiana taip pat mano, kad ukrainiečiai ir lietuviai – labai artimi. Šios tautos panašios, jas sieja bendra istorija ir panaši patirtis.
„Man patinka Lietuva – tai europietiška valstybė, bet mus sieja panaši praeitis. Lietuviai ir ukrainiečiai supranta vieni kitus, mes panašiai mąstome. Nesame toli vieni nuo kitų – tereikia kirsti Baltarusiją“, – kalbėjo mergina.
Ukrainietę taip pat nustebino Lietuvos technologinė pažanga, palengvinanti kasdienį gyvenimą. „Lietuvoje viską galima atlikti internetu. Galite užsiregistruoti pas gydytoją, sužinoti jo darbo laiką. Galite pažiūrėti autobusų grafiką, stotelėse yra ekranai. Tai labai patogu. Pas mus normalu laukti autobuso 40 minučių“, – pastebėjo mergina.
Ukrainiečiai bijo karo
Nuo Kijevo, kur gyvena Tetiana, iki karo zonų Donecke ir Luhanske – apie 600 km. Mergina teigia, kad sulaukia nemažai klausimų dėl to, kas vyksta Rytų Ukrainoje. Anot jos, mėgstama žaisti ukrainiečių patriotiniais jausmais.
„Ukrainiečiai mano, kad kariaujama dėl ukrainiečių saugumo, laisvės. Vyrai nori eiti kariauti, galvodami, kad apgins šeimą. Tai populiariausia nuomonė apie šį karą“, – su Ukrainoje vyraujančiomis nuotaikomis supažindino Tetiana.
Anot Tetianos, vyresnio amžiaus žmonės labiau bijo karo ir nejaučia tokio didelio priešiškumo Rusijai kaip jauni žmonės, kurie buvo pagrindiniai Maidano iniciatoriai.
Ukrainietė taip pat pasakojo, kad kolegijoje, kurioje ji dėsto, mokosi keletas iš karo zonų pasitraukusių studentų.
Tetianos teigimu, pragyventi Ukrainoje gana sunku. Kainos Ukrainoje išaugo dvigubai, o minimalus atlyginimas – 1 200 grivinų (apie 50 eurų).
„Kijeve turiu du darbus, todėl jaučiuosi pakankamai gerai. Be dėstytojos darbo, taip pat dirbu auklėtoja vaikų darželyje, mokau juos anglų kalbos", – sakė 26-erių ukrainietė.
Kalba lietuviškai
Tetianos bendraamžis Marcelis – vengras. Jis praktiką atlieka žiniasklaidos stebėjimo įmonėje, o universitete mokosi taikomosios lingvistikos. Beveik viso pokalbio metu jis sklandžiai kalbėjo lietuviškai ir tik pritrūkęs žodžių prabildavo anglų kalba.
„Ne pirmą kartą lankausi Lietuvoje. Jau buvau čia du kartus. Vieną semestrą čia studijavau, o paskui grįžau mokytis vasaros kursuose“, – apie savo patirtį Lietuvoje kalbėjo Marcelis.
Vengras anksčiau studijavo finougristiką, todėl taip pat šneka ir estiškai. Lietuvių kalbos jis pradėjo mokytis prieš dvejus metus universitete, o vėliau plėsti žinių atvažiavo į Vilnių. Vaikinas pripažįsta, kad kitų užsieniečių, taip gerai kalbančių lietuviškai, dar nematė.
„Važinėdamas po Lietuvą matydavau pavadinimus, skaitydavau, kas parašyta, todėl panorau išmokti lietuviškai“, – tikino Marcelis.
Pasak jo, estų kalbą išmokti lengviau, nes ji kilusi iš tos pačios finougrų kalbų šeimos kaip ir vengrų. Taip pat vaikinas sakė, kad jo planuose – suomių ir latvių kalbos.
Marcelį į Lietuvą atvedė orientavimosi sportas, dėl kurio jis atsidūrė Estijoje, o pakeliui turėjo galimybę susipažinti ir su lietuvių kalba. Marcelis pasakojo, kad pažįstamų lietuvių turi jau apie dešimt metų.
