Prisiminimų voratinklis. Dinos istorija

„...Iš visų sužeistos žmonijos paslapčių šioji yra nepaprasta paslaptis: išmokti, sutikti keistis.“ WM. PAUL YOUNG „Dina mėgo analizuoti savo poelgius, gebėjimus, santykius su šalia esančiais žmonėmis, įgyvendintus kūrybinius projektus, įgytą patirtį, padarytas klaidas… Nebūdavo netikėta, kai ir paskutinėmis metų dienomis atslinkdavo panašios mintys… Šiemet apmąstymams laiko turėjo labai daug: kelionė grįžtant iš gimtųjų namų į savus užtruko…” „Aš dėkinga besibaigiantiems metams už viską. Ir už tai, ką jie atnešė gero, ir už tai, kas buvo blogesnio. Aš dėkinga, kad esu sveika, kad galiu apkabinti savo artimuosius. Dėkinga už draugus, kurie buvo su manimi, ir pakentė kartais bjaurų mano charakterį. Labiausiai aš dėkinga už tai, kad praėję metai davė man daugiau patirties ir išminties. Ne, aš netapau tobula ir ne visada elgiuosi, taip, kaip norėčiau
daugiau

Prisiminimų voratinklis. Dinos istorija

„Gali atsisveikindamas pabučiuoti savo artimuosius ir bičiulius ir nutolti nuo jų per mylias, tačiau vis tiek nešiesi juos savo širdyje, mintyse, pilve, nes ne tik tu gyveni pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena tavyje.“ - Frederickas Buechneris „Pabudo Dina dar nenuskambėjus žadintuvui. Visą kūną maudė, tačiau veidą puošė šypsena. Malonu buvo niekur neskubėti – gulėti neatmerkus akių ir jausti namų jaukumą. Šis jos išsinuomotas butukas – nemenka investicija į pačios laimę. Jau praeitas etapas, kai jausdavosi gerai dalindamasi su sesute viena lova, vėliau – gyvenant keliese viename bendrabučio kambaryje, dar vėliau – pasitenkinant išnuomotu vienu kambariu, kai kituose gyveno šeimininkai ar nuomininkai. Šiuo laikotarpiu jai buvo labai svarbu turėti tik savo namus, tegu išnuomotus… Jau pirmąjį kartą peržengusi šio dviaukščio vieno kambario butuko slenk
daugiau

Prisiminimų voratinklis. Anos istorija

„Kai kurios mintys yra maldos. Būna akimirkų, kai siela klūpo, kad ir kokia būtų kūno padėtis.“ - Viktoras Hugo „Vita vertė dukros vestuvinio albumo lapus, iš kurių žvelgė jos pirmagimės švytintis veidas. Dieve, tebūnie taip visada… Nuotraukose užfiksuotos tik kai kurios akimirkos, o taip norėtųsi sugrąžinti laiką ir pamatyti visą pačios sumanytą dukrai šventę iš šalies. Galbūt dar tai įvyks? Juk šventė buvo filmuota ir ištisus penkerius metus saugo įrašus video juostelėje… Deja, kol kas įmanoma atsukti tik atminties juostelę. …Vita buvo suplanavusi išlydėti jaunuosius iš Anos namų, tačiau jaunieji turėjo naktį prieš vestuves praleisti atskirai – kiekvienas savo namuose. Šventės rytą Saulius, palaimintas mamos gimtuosiuose namuose, atvyko su savo namiškiais į Anos namus ir nekantriai laukė, kada galės apkabinti mylimąją. Čia jau būriavosi artimiau
daugiau

Prisiminimų voratinklis. Dinos istorija

„...Sodas – tai Tavo siela... Net jeigu jame baisi netvarka, jis kartu nepakartojamas ir nuostabus.“ WM. PAUL YOUNG „Dina neprisiminė prosenelių Julijos ir Ado, tačiau Vėlinių vakarą, kur bebūtų, uždegdavo žvakutę jų atminimui. Jai atrodė, jog ji pati kelis dešimtmečius gyveno šalia tų dviejų nuostabių žmonių, matė pagarbos vertus jų santykius, išgyveno jų netektį… Žinoma, tai negali būti tiesa. Prosenelė Julija išėjo, kaip mama mėgsta sakyti, į kitą krantą, kai Dinai buvo vos vieneri, o prosenelis Adas – net dešimt metų anksčiau. Šiandien Dinai jau gerokai virš dvidešimt, tačiau gal juos siejąs kraujo ryšys, o gal mamos puikiai perteikti prisiminimai apie jos pradžių pradžią, sukelia įvairias emocijas, kurios ir graudina, ir džiugina... Džiugina tai, jog ji geba mylėti…, tik kol kas nesutiko to, kuris ją mylėtų. O gal ir buvo sutikusi, tik nesute
daugiau

Juana ir Aleksandras

„Aš gyvenu, kur šviečia saulė, Tu gyveni su mėnuliu...“ „Aleksandrą vadino sėkmės kūdikiu. Tikrai, ir jam, kiek save prisimena, visada ir visur „ėjosi lyg sviestu patepta“: šeimoje augo vienturtis ir labai mylimas vaikas, mokykloje mokėsi puikiai, teatro būrelyje gaudavo tik pagrindinius vaidmenis. Tiesa, vaidindavo tik mergaites, nes jam geriausiai sekėsi perteikti būtent moteriškos giminės atstoves. Tokius vaidmenis gauti įtakojo ir jo išorė: Aleksandras buvo smulkutis, skaistaus veido, didelėmis rudomis akimis, labai dailia ilgų juodų plaukų šukuosena - Aleksandro mamos kirpėjos menas. Tik vaikinas dėl vaidmenų nesisielojo, juk artistas turi būti viskam pasirengęs. Vėliau, kai bendraamžiai pradėjo kurti šeimas, jis sutiko puikią merginą, kuri tapo jo žmona, o labai greitai ir jo dviejų vaikų - sūnaus ir dukros - mama. Juana buvo nuostabi mot
daugiau

Juana ir Aleksandras

„Aš gyvenu, kur šviečia saulė, Tu gyveni su mėnuliu...“ „...Kažin ar būtų buvę baisiau, jei būtų pranešta, jog paskelbtas gimtajai šaliai karas... Žinia tarsi žaibas perskrodė Juanos širdį. Ir ne tik... Į naujienas reagavo visas organizmas: rodėsi, jos kūnas buvo pasiruošęs taip apsivalyti, kad neliktų nieko iš praėjusio gyvenimo. Klūpėdama vonios kambaryje virš klozeto, moteris jautėsi lyg suplėšytas grindų skuduras... Juk ji taip stengėsi, taikstėsi su vyro nuomone ir norais, kaltino visada tik save... O dabar? Kaip toliau elgtis, kaip gyventi...? Norėjosi garsiai klykti, kad tai negali būti tiesa..., kad tai būtų neteisinga... Dieve, vaikai... jie negali žinoti. Kaip jiems paaiškinti, kad mama su jų geruoju tėčiu nebegali ne tik gyventi, nebegali susitikti po vienu stogu nei akimirkai. ...Laiške tekstas būtų sukrėtęs net ir stiprią moterį... O
daugiau

Juana ir Aleksandras

„Aš gyvenu, kur šviečia saulė, Tu gyveni su mėnuliu...“ „Juana žvelgė pro langą... Ji ką tik išlydėjo būsimą nuotaką, kuri jau šiandien išgirs jai duodamą pažadą savojo mylimojo... ...Moteris veidrodžio atspindy tarsi išvydo save – dar visai jaunutę su drovia šypsena veide ir liepsnojančiu nuostabiu jausmu širdyje. Tai buvo metas, kai ji, kaip ir kiekviena tokio amžiaus mergina, turėjo labai daug gražių svajonių ir dauguma jų buvo atklydusios iš pasakų. Juaną nuo mažens namuose pravardžiuodavo „Snieguole“ – gal, kad jos smulkutis kūnas priminė gležną pavasarinės gėlės daigelį, galbūt šią pravardę įtakojo Joanos labai šviesi oda, o gal dėl to kalta jos plaukų spalva - spindinčio sniego ir rytmetinio rūko kokteilis. Mergina taip priprato prie šio naujojo vardo, kad dažnai ir pati prisistatydavo kitiems. Tokiu vardu pasivadino ir kai susipažino su A
daugiau

Prisiminimų voratinklis

„Taip skausmingai, taip iš lėto švinta – Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ - Justinas Marcinkevičius „Julija sėdėjo didžiuliame krėsle, papuoštame įvairiaspalvėmis pievų gėlėmis, kaip visada tiesi ir rami. Paslaptingas šypsnys darė jos veidą dar jaunesnį – paprastai nebūdingą tokio garbingo amžiaus moteriai. Rodos, ji nejautė jos garbei nupinto ąžuolo vainiko sunkumo... Šis jau kuris laikas kabojo jai ant pečių. Rankose laikydama visą glėbį tamsiai raudonų rožių jautėsi lyg karalienė... Mintys akimirksniui nunešė į tuos laikus, kai dar ji ir Adas buvo jauni..., kai Jis buvo šalia... Ji žino, kad kaimynai patyliukais vadindavo ją Ado karaliene. O kodėl gi ne? Juk ne šiaip Viktoras Hugo rašė: „Vyras savo namuose gali būti karalius tik tuomet, kai jo moteris – karalienė.“. Adas buvo jos karalius – ypatingas karalius: protingas, ramus, geras, mylin
daugiau

Prisiminimų voratinklis

Skiriama „...visiems mums, klystantiems, kurie tikime, kad viešpatauja Meilė. Kelkitės, tegu meilė šviečia.“ (Iš kanadiečio folk ir roko muzikos kūrėjo bei atlikėjo Bruce‘o Cockburno dainos „Paslaptis“) „...To vakaro Adas niekada nepamirš, kai tik susėdus visai šeimai valgyti vakarienės, į jų namus įsiveržė stribai ir nieko nepaaiškinę žmonos ir vaikų akivaizdoje išvedė jį, lyg didžiausią nusikaltėlį, surištomis rankomis. Dėl tokio kaimynų poelgio sunku buvo patikėti, juk su visais taip puikiai sutarė. Tiesą sakant, Adas visą laiką, iki kol grįžo, ir galvojo, jog kaltinimus stribai jam pateikė remdamiesi išgalvotomis priežastimis, o ne raštišku kaimynų skundu, kaip jį bandė įtikinti. Tačiau, netikėtai jam pačiam, Adui sugrįžus iš įkalinimo įstaigos, artimiausias kaimynas, su kuriuo gana dažnai draugiškai pavakarodavo, pats prisipažino, kad turbūt ve
daugiau

Prisiminimų voratinklis

„Deja, akmuo, niekad neglostytas saulės spindulio, šilumos taip pat skleisti negali.“ Tačiau tas pats akmuo, nors ir neglostytas saulės spindulio, turi nepaprastą galią… „...Julija sėdėjo prieangyje ant suoliuko, sukalto Ado dar pirmaisiais jų bendro gyvenimo metais. Ji mėgavosi gaiviu pavasario vėju, kuris kedeno jos ką tik išplautus plaukus ir gaudė besidraikančias mintis, kurios persipynusios plaikstėsi tarsi jos garbanos. Šiandien ji į save pažvelgė tarsi į kitą moterį. Moterį, kuri geriausiai jautėsi būdama viena su savimi, nes tada ji jautėsi saugiausiai. Moterį, kuri visada labai stengėsi išlikti rami ir dažniausiai jai tai pavykdavo, ypač su svetimais. Tik niekas nežinojo, kiek tam prireikdavo pastangų... Jai norėjosi būti nuolankiai savo vyrui ir švelniai savo vaikams, tik ne visada pavykdavo. Gal todėl, kad Julija pati užaugo aplinkoje,
daugiau