Daugiau 
 

Prezidento nušalinimas nėra Amerikos problemų sprendimas

05/26/2017 Aidas
politics-1044-e1495954404871

Amerika išgyvena krizę. Ši krizė yra didesnė už bet kokią šios šalies krizę, išskyrus Pilietinį karą. Ši krizė jau seniai prasidėjo ir, tikėtina, dar ilgai nesibaigs. Ji taip giliai įsišaknijusi, kad sunku pamatyti, kaip ji gali būti išspręsta sklandžiai ar bent jau taikiai. Žiūrint į ateitį atrodo, kad bet koks įmanomas veiksmų planas praktiškai garantuotai pagilins krizę.

Yra manančių, kad krizę sukėlė itin netinkamo aukščiausiam šalies postui asmens išrinkimas prezidentu, o nušalinus Donaldą Trumpą nuo pareigų problema išsispręs. Tačiau jie teisūs tik dėl vieno: Trumpas yra labai netinkamas šiam darbui asmuo. Tačiau tai nėra centrinė krizė, o tik jos simptomas (nors, kuo toliau, tuo labiau tampa atskira didžiule krize).

Kai toks netašytas ir neatsargus žmogus kaip Trumpas tampa prezidentu, nors jo rinkiminiai varžovai buvo politinio elito atstovai, tai aiškiai rodo, kad problema yra politiniame elite – ir tai galioja abiem partijoms. Tik pažiūrėkite, kokią nominantę rinkėjams pasiūlė demokratai: moterį, siekusią išvengti atsakomybės valstybės sekretorės poste naudojant privatų asmeninį serverį, nepaisydama logikos ir padorumo reikalavimų, kurios pelno nesiekianti organizacija paaiškėjo esanti korumpuota politinė mašina, skirta sugrąžinti Clintonus į Baltuosius rūmus ir kuri beveik laimėjo rinkimus, nė karto neužsiminusi apie esmines šalies problemas ir su panieka atsiliepdama apie gausybę pasipiktinusių ir politikų pamirštų amerikiečių. Demokratų politikos elitas darė viską, kad tik ji gautų nominaciją – net praktiškai atvirai kišo pagalius į ratus jos varžovui, kuris akivaizdžiai atrado bendrą kalbą su eiliniais demokratų rinkėjais ir buvo jų nuoširdžiai remiamas.

Respublikonų politinis elitas irgi kiek galėdamas priešinosi Trumpo fenomenui. Tačiau, skirtingai nei demokratų atveju, nominantu tapo asmuo, kuris geriausiai įkūnijo eilinių respublikonų rinkėjų rūpesčius. Respublikonų elitui neliko kitos išeities, tik pasiduoti. Ar tai reiškia, kad respublikonų rinkėjams iš principo patinka vulgarūs, neišauklėti ir rėksmingi politikai? Ne, tiesiog jiems taip įgriso elito suformuota Amerikos visuomenė, kad jie pasirinko aršiausiai prieš ją maištavusį žmogų.

Imigracijos krizė

Elito krizė yra matoma visur. Pavyzdžiui, imigracijos politikoje. Atmeskime į šalį debatus dėl to, ar masinė emigracija Amerikai naudinga, ar jos ekonominė nauda mažėja, o ji pati kelia grėsmę pamatinei Amerikos kultūrai. Nors ir galima rasti argumentų abiem pozicijoms paremti ir paneigti, šalies elito nekontroliuojama ir net skatinama masinė imigracija suskaldė Ameriką. Elitui buvo svarbiau asmeninės politinės strategijos, nei amerikiečių gerovė ir vienybė.

Dabar mes turime apie 11 milijonų nelegalių imigrantų, jokio racionalaus sprendimo, ką daryti toliau, ir problemą, keliančią milžinišką politinę įtampą. Mes išsiugdėme imigracijos politiką, kurios dėka už šalies ribų gimusių žmonių skaičius artėja prie 14 procentų – tiek imigrantų šalyje nėra buvę nuo 3 dešimtmečio, kai visuotinis pasipriešinimas masinei imigracijai baigėsi imigracijos mažinimo teisės aktais.

Tačiau elitas niekada nesvarstė asimiliacijos klausimų ir jų svarbos pilietinei gerovei: koks yra tinkamas imigracijos mastas, kad šalis sugebėtų sklandžiai absorbuoti atvykėlius? Neretai vien už tokį klausimą galėjai būti apšauktas rasistu ir ksenofobu. O tuo tarpu demokratų daugumos valstijose mes turime „miestus prieglobsčius“, atsisakančius bendradarbiauti su federaline valdžia vykdant imigracijos įstatymus. Tai arčiausia, kiek mes esame priartėję prie „anuliavimo“, nuo tikrosios anuliavimo krizės XIX amžiaus 4 dešimtmetyje, kai Pietų Karolina paskelbė apie savo teisę ignoruoti jai nepatinkančius federalinius įstatymus.

Ekonomikos krizė

Didžioji recesija labai aiškiai parodė, kad Amerikoje skirtingiems sluoksniams galioja skirtingos taisyklės. Ilgus metus laikomos beprecedentiškai mažos palūkanų normos ir masinis obligacijų pirkimas, vadinamas „kiekybiniu palengvinimu“, tapo tikra palaima Volstritui ir korporacinei Amerikai, o eiliniams amerikiečiams teko visa nuosmukio našta – jie neteko namų, investicijų, santaupų. To rezultatas, kaip sako ekonomikos konsultantas ir „The Great Equalizer“ autorius Davidas M. Smickas, – „didžiausias žmonijos istorijoje vidurinės klasės ir senjorų turto perdavimas elitiniams finansiniams interesams“.

Recesija taip pat pakeitė Amerikos verslo veidą. Vietoj tradicinių amerikietiškų inovacijų, statybų ir rizikos, kurie skatina verslumą, didina konkurenciją ir kuria darbo vietas, mes stebime grynąsias finansines operacijas: labiausiai apsimoka stumdyti pinigus ir ieškoti spragų bei naudos, nei kurti verslą ir darbo vietas.

Nors tokie politiniai sprendimai turėjo skatinti ekonomikos augimą, rezultatas buvo priešingas – Amerikai teko iškęsti vieną ilgiausių vidutiniško ekonomikos augimo periodų istorijoje. Kaip tik tai galutinai sunaikino darbininkų klasę, kadaise buvusią šalies ekonomikos galios ir politinio stabilumo pagrindu, o dabar tapusią pamirštąja Amerika, „apgailėtina“ tokiems nuo realaus gyvenimo nutolusiems politikams kaip Hillary Clinton, palikta be darbo, be tikslo ir vilties. Tačiau dėl visuotinio politinio korektiškumo visus tuos metus nebuvo aišku, kiek iš tiesų pilietinio nusivylimo ir pykčio susikaupė, kol Donaldo Trumpo kampanija nesuteikė tam ruporo.

Užsienio politikos krizė

Politikos elitas gerokai padirbėjo ir užsienio politikos srityje. Pastaruosius 25 metus Amerika buvo klampinama į nuolatinius, jokio aiškiai apibrėžto tikslo ar pabaigos neturinčius karus – Irake, Afganistane, Sirijoje, Jemene, Libijoje. Didelė dalis elito norėjo JAV karinių veiksmų Ukrainoje, prieš Iraną, ir stabdančių Kinijos iškilimą Azijoje. Atmetus tai, kad tokia „veikla“ praktiškai garantuoja priešiškas nuotaikas Amerikos adresu pasaulyje, ji taip pat labai daug kainuoja ir prisideda prie mūsų ekonomikos problemų.

Kai Trumpas praėjusių metų lapkritį laimėjo rinkimus, transformavęs amerikiečių apmaudą į galingą politinę bangą, daug dėmesio buvo skiriama faktui, kad jis bus mažumos prezidentas, nes nesurinko amerikiečių balsų daugumos. Tačiau tokiais buvo ir Nixonas, ir Clintonas, ir Wilsonas, ir Lincolnas. Trumpo pergalė tapo politine revoliucija.

Nušalinti prezidentą?

O dabar prasideda kontrrevoliucija. Politikos elitas mano, kad jei tik pavyktų surengti Trumpui apkaltą ir jį nušalinti, šalis ir vėl grįžtų į savo ankstesnę, tariamai „normalią“ būklę, kai prie valstybės vairo stovi jų atstovai. Štai kodėl nesiliauja kalbos apie apkaltą, nors kol kas nėra jokių įrodymų apie Trumpo „grubius nusikaltimus ir pažeidimus“. Štai kodėl Jameso Comey atleidimas iš FTB direktoriaus pareigų yra lyginamas su Nixono „šeštadienio nakties žudynėmis“ Votergeito skandalo metu. Štai kodėl Rusijos vaidmens Amerikos politikose demonizavimas pasiekė nematytas aukštumas, o kiekvienas prezidento veiksmas yra stebimas pro padidinamąjį stiklą, ieškant pavojaus ir grėsmės ženklų.

Paimkime, pavyzdžiui, istoriją apie tai, kad Trumpas rusų užsienio reikalų ministrui ir ambasadoriui Jungtinėse Valstijose atskleidė slaptą informaciją. Niekas neginčija prezidento teisės išslaptinti informaciją, tačiau ar šiuo atveju tai buvo išmintinga? Jei jis atskleidė šaltinius ir informacijos gavimo metodus, tai yra neapgalvota ir neatsakinga. Bet ar jis tai atskleidė?

Prezidentas ir su juo susitikime kartu buvę jo užsienio politikos patarėjai sako, kad ne. Žiniasklaida ir politiniai Trumpi priešai sako, kad atskleidė, bent jau netiesiogiai. Mes to nežinome. Tačiau mes žinome, kad kai ši Trumpui priešiškų jo aplinkos žmonių nutekinta informacija pasiekė „Washington Post“ puslapius, tai pavirto chaotišku skandalu, kuris Amerikos interesams galimai pakenkė labiau nei tai, ką Trumpas galėjo pasakyti tiems rusams.

Trumpo neapdairumas ir nediskretiškumas galėjo neišeiti už vieno pokalbio su užsienio politikais ribų, tačiau vietoj to jis buvo ištransliuotas po visą pasaulį. Vietoj to, kad gal kas nors kur nors būtų spėliojęs, jog žvalgybos duomenys Ameriką pasiekė iš Izraelio, dabar visi tiksliai žino, kad jie atėjo iš Izraelio. Vietoj to, kad palaikytų diplomatiškus ir Amerikai naudingus santykius su Rusija, Trumpas yra priverstas vėl gintis dėl savo ryšių su Rusija.

Trumpas prezidentu tapo dėl gilios visuotinės krizės, o jo prezidentavimas vis labiau tampa dar viena krize. Trumpas yra siaubingas prezidentas. Jis neturi praktiškai jokių prezidentui reikalingų bruožų ir savybių, o likę trys su puse metų jo prezidentavimo garantuotai atneš dar daugiau chaoso ir pilietinio pykčio. Tačiau jo nušalinimas sukeltų tik dar didesnį įniršį ir įrodytų jo rinkėjams (ir ne tik), kad rinkimų sistema galutinai prarado visą savo legitimumą. Kol kas nėra jokio teigiamus rezultatus garantuojančio sprendimo. Gal ilgainiui jis atsiras. Tačiau net jei tas sprendimas ir atsiras, jis išspręs tik Trumpo problemą, o ne tą krizę, kuri jį pagimdė.

Ilgametis politikos apžvalgininkas Vašingtone Robertas W. Merry

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu