Nuo vaikystės esame susigyvenę su Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų įvaizdžiu – išpuošta eglute. Ir kaip nuostabiai žaliaskarė kambaryje pakvimpa mišku! O kaip ši puiki tradicija atėjo į mūsų kraštą, ar nuo seno džiugina Lietuvos vaikus ir, prisipažinkime, suaugusiuosius? Neilga jos istorija, bet šaknys gilios – prasideda Antikos laikais...
Senovės Romos kalendoriaus pirmasis metų mėnuo buvo paskirtas laiko dievaičiui dviveidžiui Janui, žiūrinčiam į praeitį ir į ateitį. Pirmąsias šio Januarijaus mėnesio dienas vadindavo kalendomis. Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, kai renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kaip paraginimą sau prieš rinkimus gerai pagalvoti ir teisingai apsispręsti, romėnas namuose pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos pradžia. Ir dar viena aplinkybė svarbi: žemdirbiai metų pradžia laikydavo pavasarį, metus pradėdavo skaičiuoti pirmiesiems pumpurams sprogstant, žolei sužaliavus, prasidedant naujam augalų vegetacijos ciklui. Tad ir naujųjų metų simbolis kitados buvo šviežios žalumos šakelė. Tačiau didelių valstybių ar imperijų valdininkams metus buvo patogiau skaičiuoti nuo žiemos saulėgrįžos, surinkus iš rudeninio derliaus duokles. Tikėtina, kad būtent jų pastangomis Naujųjų Metų šventė tapo perkelta į žiemos pradžią, betgi išlaikė savo simbolį – žalią šakelę.
Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti kalėdines misterijas, rodančias Šventajame Rašte nusakytus įvykius. Pradedant nuo Adomo ir Ievos, kuriuos prie Rojaus medžio žaltys gundė paragauti obuolio – užginto pažinimo vaisiaus. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, nes kas gi dar žaliuoja žiemą? Štai todėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais! O iš bažnyčios į miesto aikštę kalėdinę žaliaskarę pirmieji iškėlė Rygos miestelėnai. Priešais jų rotušę į grindinį „pasodinta“ bronzinė eglutė su įrašu skelbia, kad čia jau 1510 m. stovėjo pirmoji miesto Kalėdų eglė. Žinia, puošta ne elektrinėmis girliandomis, o popierinėmis gėlėmis... Vokiečių kultūros kraštuose nedidelės kalėdinės eglutės, papuoštos skanėstais, nuo 16 a. ėmė rastis ir turtingesniuose namuose. Legenda byloja, kad kunigas Martynas Liuteris, papuošęs eglutę žvakelėmis, savo parapijonims aiškino apie žvaigždėtą kelią į dangų ir Švč. Trejybės slėpinį... Tačiau tikruoju šeimų kalėdiniu džiaugsmu eglutė tapo tik nuo maždaug 19 a. vidurio. Kai Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Mat princas buvo gimęs Vokietijoje, tad žinojo senojo žemyno tautų tradicijas. Per didikų rūmus bei dvarus kalėdinės eglutės tradicija ėmė plačiai plisti. Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m.; išpuoštą eglutę matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko – vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje...
Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose 19 a. pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti juos nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto lietuvių šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nesanti mūsų tradicija. Pirmo pasaulinio karo metu kalėdinę eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Į savo blindažus prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Kaizerinės administracijos valdininkai surengdavo šventinį pobūvį, prie eglutės pakviesdami mokytojus, valsčiaus seniūnus, kunigus. Prieškariu jau Lietuvos švietimo ministerija išplatino aplinkraštį, raginantį kalėdines eglutes kaip bendraeuropinę tradiciją rengti mokyklose. Tad netrukus ji vaikus džiugino ir namuose.
Kaimo pirkiose prieš Kalėdas maža eglutė būdavo kabinama prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“. Manytina, kad taip atsirado ir šiaudinukai – eglutės puošmenos. O mokyklose vaikai pasimokydavo iš popieriaus snaiges iškarpyti. Mama namuose iškepdavo meduolių – žvaigždučių, mėnuliukų. Mūsų nepriklausomą kraštą pasiekdavo ir stikliniai blizgūs papuošalai iš Vokietijos, kur jie buvo gaminami nuo 1848 m. Sakoma, tais metais dėl šalnų labai neužderėjo obuoliai, tad Tiuringijos stiklapūčiai šv. Kalėdų eglutėms prigamino stiklinių. O elektrinės girliandos atkeliavo iš Amerikos, kur pirmąją 1882 m. sukonstravo Edvardas Džonsonas, garsiojo T. Edisono asistentas, kad pakeistų pavojingą tradiciją degti žvakeles ant eglutės šakelių.
Branginkime savo krašto senąsias tradicijas. Tegu ir šiandien mūsų šv. Kalėdų eglutės puošmenomis dažniau būna pačių vaikų rankelėmis pagaminti karpinukai ir šiaudinukai ar su mama iškepti spalvingi meduoliukai. Tokios puošmenos – pačios mieliausios...
Etnologas Liubertas Klimka
