Daugiau 
 

Priešistorinė paslaptis

12/11/2015 Aidas
science-1

Pasaulio istorijoje būta gerų ir blogų laikų, bet turbūt katastrofiškiausi istorijoje buvo tie 80 mln. metų, kurie nuo planetos paviršiaus nušlavė kone visas tuo metu egzistavusias rūšis. Prasidėjusi prieš 260 mln. metų, ši fazė apėmė didžiausią masinį išnykimą Žemės istorijoje Permo periodo pabaigoje, dar vieną masinį išnykimą Triaso periodo pabaigoje bei kelias kitas didžiules krizes. Tačiau įdomiausia tai, kad nuo to laiko neįvyko daugiau jokių panašių globalinių krizių, išskyrus vieną išimtį, kai prieš 65 mln. metų į Žemę trenkęsis meteoritas išnaikino visus neskraidančius dinozaurus. Į klausimą „kodėl“ bando atsakyti Lidso universiteto paleoaplinkų profesorius Paulas Wignallas, tyrinėjantis masinius išnykimus jau daugiau nei 25 metus.

Mirtinas metas

Geologai, bandantys suprasti masinių išnykimų priežastis, susiduria su tikrų tikriausiu priešistoriniu detektyvu. Laimei, visi išnykimai, įvykę per 80 mln. metų laikotarpį prieš 260 mln. metų, turi vieną bendrą dalyką: visi jie sutapo su milžiniškų lavos ugnikalnių prasiveržimais. Permo eros pabaigos išnykimas sutampa su prasiveržimais Sibire, o Triaso eros pabaigos išnykimas – su vulkanine veikla, kilusia jungiantis Amerikos ir Šiaurės Afrikos žemynams.

Ir jeigu nustebote tai perskaitę, nes šiandienos ugnikalnių prasiveržimai, net ir patys didžiausi, vis tik milijonų rūšių neišnaikina, žinokite, kad besiveržiančios lavos mastai priešistorėje buvo kur kas didesni, ir šimtus pėdų pločio lavos upės tęsėsi šimtus mylių. Dabar jos formuoja tokius įspūdingus kraštovaizdžius kaip Milžinų kelias Šiaurės Airijoje ir Kolumbijos upės tarpeklis JAV. Tie lavos srautai ne tik lėmė regionines katastrofas, bet ir tuo pat metu išsiskyrusios nuodingos dujos kėlė pavojų visai planetai, sukeldamos globalinį atšilimą, vandenynų rūgštėjimą ir sunaikindamos ozoną.

Jeigu padidėjusi vulkaninė veikla gali sukelti tokias problemas, tuomet nenuostabu, kad prasideda masinis išnykimas. Tačiau apsvarstykite štai ką: nuo Juros periodo pradžios prieš maždaug 180 mln. metų buvo daugybė kitų milžiniškų ugnikalnių prasiveržimų, bet nė vienas jų nesukėlė išnykimo. Kodėl ne? Tai suprasti bando daugybė geologų.

Moksliniai įrodymai rodo, kad masiniams išnykimams buvo svarbus žemynų išsidėstymas. Katastrofiški Permo periodo lavos prasiveržimai vyko tuo pat metu, kai beveik visos pasaulio žemyninės plokštės buvo susijungusios į vieną Pangėją, ir šis vienas žemynas nepajėgė atsverti staigaus vulkaninių dujų išmetimo į atmosferą žalos, tad buvo paveiktos visos aplinkos, nuo planktono vandenyne iki miškų ant žemės. Koraliniai rifai buvo išnaikinti, o antžeminiai gyvūnai – daugiausia primityvios reptilijos ir amfibijos – neteko daugybės savo atstovų.

Kai visa tai baigėsi, prieš 180 mln. metų, dinozaurai jau buvo tapę Žemės, o modernieji moliuskai – jūros valdovais. Dinozaurams pasisekė – jie gyveno superžemyno skilimo laikotarpiu, kai Pangėja dalijosi į mums pažįstamą šiandienos daugiažemyninį pasaulį. Ugnikalnių prasiveržimai buvo šio proceso dalis, bet jie neįžiebė naujų masinių išnykimų. Na, o dinozaurų išnykimą lėmė visiškai atsitiktinis milžiniško meteorito trenkimasis į Žemę.

Uolų paslaptys

Kad suprastume, kokiomis sąlygomis gyveno pasaulio rūšys prieš dinozaurus, turime ištyrinėti plačiai paplitusias uolienas, dabar daugiausia randamų kalnuose (pavyzdžiui, Himalajuose ar centrinės Japonijos kalnų masyve), kur kažkada giliame vandenyno dugne nugulusios uolienos dabar yra iškilusios į žemės paviršių.

Tų uolienų sluoksniai mums rodo neįtikėtinai atšiaurias sąlygas, tokias kaip nuo deguonies trūkumo kenčianti vandenynų aplinka ir deginančio karščio aplinkos temperatūra. Dauguma tų pokyčių įvyko labai greitai. Akivaizdu, kad Pangėjos pasaulis labai dažnai būdavo pristumiamas prie katastrofos slenksčio, o rūšys paprasčiausiai neturėjo laiko adaptuotis prie vis besikeičiančių sąlygų.

Galbūt paradoksalu tai, kad žvilgsnis į tą senovės pasaulį taip pat leidžia suvokti, kaip veikia mūsų dabartinis pasaulis. Vargu ar mes kada savo akimis išvysime tokio masto katastrofą, kaip lavos prasiveržimai priešistorėje, bent jau tikrai ne per ateinančius kelis tūkstančius metų, bet teršalai atmosferoje, susikaupę dėl iškastinio kuro deginimo, jau lemia panašaus masto pokyčius atmosferoje. Belieka tikėtis, kad mums nereikės sugrįžti prie baisiausių pasaulio laikų.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu