Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Prisiminimų voratinklis

08/07/2015 Vida Meilė
voratinklis-957

„Nenoriu būti nemirtingas savo darbais. Noriu būti nemirtingas nemirdamas.“ – Ericas Laxas, „Woody Alenas ir jo komedija“

„Kaip teigė gydytojas iš Rygos, sutuoktinių gyvenimas pasikeitė. Adas nepaprastai džiaugėsi karštomis akimirkomis, praleistomis su savo ypatingai meilia žmona. Takelis pas Kotryną pradėjo želti… Sutuoktiniai ėmė svajoti apie dar vieną vaikelį…

…Sakoma, kad sesuo „Laimė“ keliauja per pasaulį kartu su savo juodąja seserimi „Nelaime“. Birželis galėjo būti pats laimingiausias jų gyvenime, nes jų šeimą papuošė dar vienas vaikelis – pakankamai jauno tėčio (Adui buvo 36 metai) vardadienio dieną gimė sveika, gražutė baltaplaukė mergytė. Adas ypatingai džiaugėsi ne tik dėl šios nuostabios dovanos. Jį džiugino tai, kad Julijos liga pasitraukė visiškai – po gimdymo žmona jautėsi puikiai. Rodės, laimei nebus pabaigos…

…Netikėta žinia, pasibeldusi į kiekvienus namus, apgyvendino juose nerimą ir baimę dėl artimiausių žmonių, kaimynų bei jų pačių. Ado ir Julijos pagrandukei Adelei buvo tik dešimt dienų, kai prasidėjo karas. Neilgai trukus į kaimą įžygiavo rusų kariuomenė. Kaimo gyventojai jautėsi nejaukiai, kai po jų kiemus vaikštinėjo svetimi, kurie pradžioje prašė būti pamaitinami, vėliau – to reikalavo, dar vėliau pradėjo patys plėšti. Tačiau šiuos nemalonius išgyvenimus galima buvo palyginti su menku lietumi. Baisiausia rudeninė „sniego kruša“ dar tik sėlino…

Sklido gandai, kad rusų kareiviai sudarinėja žydų sąrašus, kuriuos vėliau panaudos kažkokiems, tik jiems žinomiems, tikslams įgyvendinti. Adas su Julija nuoširdžiai apgailėjo šalia esančiame kaimelyje įsikūrusios žydų bendruomenės gausių šeimų, kurios iki šiol buvo jų išsigelbėjimas, įsigyjant svarbius ūkiui reikalingus daiktus, vaistus bei teikiant įvairias paslaugas: žydai gydė sergančius, siuvo rūbus, skuto vyrams barzdas, kirpo visiems gyventojams plaukus, šukavo moteris ir kt. Julija ir Adas nejaukiai jausdavosi, kai kalbėdamiesi tarpusavyje ar su artimiausiais kaimynais, pasidžiaugdavo, jog jų giminėje nėra nei lašo žydų kraujo… Abu net neįtarė, kad ir jų šeima su šia problema susidurs akis į akį.

…Kažkas labai stipriai beldėsi į duris. Julija, šiaip pratusi, kad duris visada atveria Adas, šį kartą tarsi kulka išskrido iš lovos. Širdis per stipriai daužėsi, kad ji liktų šiltame guolyje. Užsivilkusi rytdienai pakabintą suknutę, išėjo iš savo kambario ir akistaton susidūrė su Adu, kuris ženklais rodė, kaip svarbu išlikti ramiems. Neatlaikęs durų kablys nuspriegė į kampą. Į kambarį įsiveržę du rusų kareiviai kažką rusiškai aiškino išsigandusiai porai. Kažkaip pavyko suprasti, jog jie pageidavo matyti Juliją bei jos vaikus. Nepadėjo Ado gestai, kuriais bandė atėjūnus sustabdyti, tad mažylius teko pažadinti. Kareiviai smeigę pirštais į Juliją ir į sūnų pamojo jiems eiti į lauką.

Moteris pradžioje nesuprato priežasties, tačiau nesipriešino – buvo baisu dėl to, kas gali nutikti jai ir sūnui, tačiau ji dar labiau bijojo dėl vyro ir dukryčių gyvybės. Tad šiltai aprengusi Mariuką, apsigaubusi pečius Ado kažkada dovanotu vilnoniu šaliu, išbučiavusi mergytes bei apkabinusi jų tėtį, ant rankų nešdama sūnų Julija išėjo į tamsią naktį… Už durų liko vis dar šniurkščiojančios mergaitės ir vyras, kurio akyse išsiskiriant išvydo didžiulį skausmą… ir meilę.

Julija pėsčiomis, tai vesdamasi savo berniuką už rankos, tai nešdama jį savo glėbyje, pasiekė kitame kaime esančius kultūros namus, kur didelėje salėje jau būriavosi aplinkinių kaimų žydai. Pastarieji aiškino, kad ryte juos veš kažkur į Rusiją. Julijai norėjosi rėkti, kad paaiškėtų šis nesusipratimas: ji - lietuvė, o ne žydė, gali ją vadinti kurše ar žemaite, tik ne žyde. Ir jos sūnelis neturi žydiško kraujo nei gramo. Tačiau, apžvelgusi išsigandusias žydų moteris ir įsikabinusius į savo mamas nekaltus jų mažylius, prie krūtinės glausdama savo baltapūkį tyliai gūžėsi kamputyje.

Julija su nepaprasta meile žvelgė į Mariuką ir tyliai svarstė: taip, sūnus šiek tiek panašus į žydų berniukus, tačiau jo veido bruožai net nepriminė tos giminės atstovų – jie buvo per idealūs: juodos akys žibėjo tarsi angliukai, o saulės nubalinti šviesūs plaukučiai darė jį ypač patrauklų.

Anksti ryte visi, patekę į sąrašus, pėsčiomis patraukė link miestelio, kuriame turėjo būti susodinti į sunkvežimius ir išvežti ten, kur saulė šviečia, tačiau nešildo… Žmonės spėliojo, kad greičiausiai, tai Sibiras. Tiksliai niekas nieko nežinojo, kas jų laukia, tačiau taip buvo suprasta iš nuogirdų, iš rusų kareivių mestelėtų kelių trumpų frazių.”
„Daug vėliau, Julija, pasakodama savo smalsiajai anūkei Vitai tuometinius išgyvenimus, pati abejos tikrumu… Ji verkė, verkė visi… iš laimės, kai vos pajudėjus nelaimėlių virtinei, į kaimelį įvažiavo vokiečių tankai. Vokiečiai, tiek stipriai apkaltinti dėl agresijos, tą dieną išgelbėjo beveik penkis šimtus žmonių.“

(bus daugiau)
Su meile, Vida Meilė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu