Prisiminimų voratinklis

voratinklis 961

Skiriama „…visiems mums, klystantiems, kurie tikime, kad viešpatauja Meilė. Kelkitės, tegu meilė šviečia.“ (Iš kanadiečio folk ir roko muzikos kūrėjo bei atlikėjo Bruce‘o Cockburno dainos „Paslaptis“)

„…To vakaro Adas niekada nepamirš, kai tik susėdus visai šeimai valgyti vakarienės, į jų namus įsiveržė stribai ir nieko nepaaiškinę žmonos ir vaikų akivaizdoje išvedė jį, lyg didžiausią nusikaltėlį, surištomis rankomis. Dėl tokio kaimynų poelgio sunku buvo patikėti, juk su visais taip puikiai sutarė. Tiesą sakant, Adas visą laiką, iki kol grįžo, ir galvojo, jog kaltinimus stribai jam pateikė remdamiesi išgalvotomis priežastimis, o ne raštišku kaimynų skundu, kaip jį bandė įtikinti. Tačiau, netikėtai jam pačiam, Adui sugrįžus iš įkalinimo įstaigos, artimiausias kaimynas, su kuriuo gana dažnai draugiškai pavakarodavo, pats prisipažino, kad turbūt velnias jį „pakusino“ prasižioti stribams apie Ado kokybiškai varomą naminukę, o po to jau šie pareikalavę viską surašyti ant popieriaus. Bijojęs, kad jam ir jo šeimai nieko nenutiktų, tad pakišęs Adą ir jo šeimynykščius. Ar pykti Adas nemokėjo, ar buvo toks empatiškas – bandė save įsivaizduoti kaimyno vietoje, – su tuo kaimynu toliau bendravo kaip bendravęs ir šiam niekada neprikišo pastarojo poelgio. Visiškai kitaip buvo su Julija. Sužinojusi, kas jai „įteikė tokią dovanėlę“, visą likusį savo gyvenimą neperžengė tos šeimos durų slenksčio ir gana dažnai organizuodama smagius pasisėdėjimus su kaimynais, tų žmonių niekada į savo namus nepasikvietė. Tiesa, nedraudė jauniausiai dukteriai Adelei draugauti su tų kaimynų vaikais, dar ir lauktuvių jiems įduodavo, mat tie žmonės labai sunkiai vertėsi… Julija negalėjo tvirtinti, kad būtent išdavystė galėjo įtakoti įvairias tos šeimos nesėkmes, nes nesėkmių – mažesnių ar didesnių – turėjo kiekviena šeima, ir jos pačios šeima taip pat.

…Areštavus Adą, Julija sunaikino visą naminukės gaminimo įrangą. Tačiau tai nesutrukdė iš kalėjimo sugrįžusiam vyrui pradėti gerti. Sugrįžęs iš karčemos tylutėliai krisdavo į lovą ir tada jau nuo realaus gyvenimo slėpdavosi sapnų karalystėje. Ne kartą, šiam sugrįžus „pasipuošusiam“, Julija ir maloniai prašant, ir ašarojant, ir priekaištais bandė atvesti savo sutuoktinį į protą. Visada jis gailėdavosi, jog skaudina ją, nuvilia, tvirtindavo, kad jis blogai elgiasi ir yra jos nevertas, tyliai mykdavo (kuždėdavo), jog kitą kartą atsilaikys (nebegers), tačiau… Anksti ryte, kuomet dar gaidys nebūdavo užgiedojęs, net nepapusryčiavęs, „apeidavo“ visą ūkį: įmesdavo šieno ar, atėjus pavasariui, papjaudavo žolės gyvuliams, palesindavo vištas, paglostydavo šunį, sėsdavo ant vienintelės turimos transporto priemonės – dviračio – ir lėkdavo kaimelin…

Kartą, grįžtant iš karčemos, vinguriuojant keliuku link namų, kurie jau buvo beveik „ranka pasiekti“, iš kažin kur atlėkė motociklas… Adas skrido… mintys, lyg paukščiai, skrido kartu su jo kūnu: „Mieloji, atleisk man. Myliu Tave…“.

…Julija meldėsi… Baisus žodis – koma. Jau dešimt parų kaip Adas gulėjo net nekrustelėdamas. Jei ne šiltas jo kūnas, manytų, kad jis jau iškeliavęs amžinojon karalystėn. Gydytojai nieko nežadėjo: tyliai įžengdavo palaton, patikrindavo dar jauno vyro pulsą ir, slėpdami akis nuo Julijos, išeidavo.

Nežinia, ar karšta malda, ar nuoširdūs pokalbiai su vyru ir ypatinga žmonos priežiūra padarė stebuklą – dvidešimt pirmos paros rytą Adas pramerkė akis. Būtų labai norėjęs apkabinti šalia užsnūdusią ant kėdės mylimąją, „apipilti“ ją pačiais gražiausiais žodžiais, kurių ji buvo verta… Tačiau kalbėti nepajėgė, kūnas neklausė… Tą akimirką nepaprastai gailėjosi visą jų kartu nugyventą laiką nebuvęs dosnus žodžiais, o pastaruoju metu – ir bet kokiu dėmesiu (darbų ūkyje jis niekada nelaikė kokia nors pagalba žmonai – jis, vyras, ir jo pareiga rūpintis viskuo). Julija miegojo, o jos veide švietė šypsena. Kažin ar ji jautė, kad jos vyras ką tik prisiekė Dievui, o svarbiausia sau, kad ši šypsena niekada nebedings, o labai sukritęs veidas artimiausiu laiku vėl švies, kaip tada – kai pirmą kartą ją išvydo. Kad tik greičiau pakiltų iš patalo…

Adas gijo lėtai. Nelaimingas įvykis pažeidė inkstą. Gydytojai siūlė jį šalinti, tačiau operacijai reikėjo pinigų, o jų nebuvo. Vyras, nieko apie tai net neužsiminęs žmonai, pasirašė dokumentus, kad atsisako operacijos savo valia. Pasirašė ir užmiršo. Jis žinojo – gyvens, nes laikysis visų gydytojo prisakytų nurodymų.

Ado būta stipraus ne tik išore, tačiau ir vidumi. Trisdešimt metų be tabako ir be alkoholio. Tiesa, ne be gydytojo žinios, kas rytą, tik nubudus, išgerdavo po 25 gramus kokybiško konjako. Gal būtų buvęs tas laikotarpis ir dar ilgesnis, jei ne dar stipraus vyro kūną palengva užvaldantis skausmas…

…Po trisdešimties su trupučiu metų, lyg laivo inkaras, avarija ir jos pasekmės iškils į paviršių… Nebepadės Julijos malda, nebepadės meilė…“.

Su meile, Vida Meilė


Tags:
Susiję straipsniai

Angelo sparnas

„Vieno klaida – kitam pamoka.“ - Džonas Rėjus „Daina nubraukė skruostu riedančią ašarą. Ji ką tik nubudo šaukdama taip giliai paslėptą patį mieliausią žodį „Mama“. Ji puikiai žino, jog mamos jau aštuoneri metai kaip nėra. Tik jausmas toks, tarsi ji šalia… buvo ir yra. Dar neatmerkus akių, Dainą pasitiko kažk
daugiau

Angelo sparnas

Angelo sparnas „Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas pasirodė, tuoj nunešamas; į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuoj nuneš srovė,“ - Markas Aurelijus „Mergina, vilkinti baltu chalatu, rankose supo nuostabaus veiduko naujagimę. Smaragdu spindinčios akutės ir jas rėminančios smu
daugiau

Prisiminimų voratinklis

„...Julija išsiskyrė ne tik tarp aplinkinių kaimų moterų, ji buvo visiškai kitokia nei jos dvynė sesuo. Tiesa, iš veido jiedvi buvo labai panašios, tik Julijos sesers – Serafimos - ir veido bruožai, ir figūra atrodė lyg Julijos atvaizdas stipriai didinančiame veidrodyje. Jei gvildenti seserų, kurių gimimo laiko ski
daugiau