Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Prisiminimų voratinklis

07/11/2014 Aidas
voratinklis-905

„Galėtų gimti gerai išauklėti vaikai, jeigu mes, tėvai, būtume gerai išauklėti.“ - Johanas Volfgangas Gėtė

Užburtas ratas… Savo tėvų pavyzdžiu tapęs neišauklėtu žmogumi negebės dorai išauklėti savo vaiko, kuris darys tokias pačias klaidas, augindamas savo vaiką, o šis užaugins vėlgi panašų į save ir t.t. Karta iš kartos… Negi iš tokio rato ištrūkti neįmanoma? Negi tam, kad pajėgtum išauklėti dorą žmogų, būtina nutraukti visus saitus su praeitimi, su seneliais, tėvais?

Vita nesižavėjo nei savo dukros tėčio, nei jo šeimos asmenų bendravimo ypatumais. Ji nejaukiai pasijusdavo atsidūrusi jų tarpusavio barnių bei bjaurių apkalbų sūkuryje. Tačiau, netgi išsiskyrus gyvenimo keliams su Arijumi, niekada nebūtų pasiryžusi nutraukti saitų, jungusių jos dukrą su tais žmonėmis.

Tai padaryti nusprendė JIE patys.

„Šilta vasaros naktis. Dangus tarsi nusėtas mirksinčių ir kažką nepaprasta žadančių žvaigždžių. Tiesa, gulint palapinėje, žvaigždės - tarsi išsilieję šviesuliai, kaip mano mažosios dailininkės akvarelės ir vandens piešinys ant drobės... JI šalia. Kvėpuoja ramiai, lygiai. Švieselių apšviestas veidelis toks baltas ir toks gražus, lyg angelo. Ji ir yra mano angelas. Jau neįsivaizduoju be jos savo rytdienos, savo gyvenimo. Širdį visad užlieja švelnumas galvojant apie ją, mano mažutę šviesiaplaukę žaliaakę mergytę.

Užuodžiu palapinėje gaivų nakties orą. Vėsuma liečia saulės nugairintą kūną. Skamba nuostabi gamtos muzika. Iš pradžių, rodos, tūkstanties žiogų orkestras, kuris palengva rimsta, kol lieka tik keli..., du..., vienas. Paskutinis dar ilgai liečia savo „smuikelio stygas“, tarsi norėdamas kažką nepaprasto papasakoti. Gal apie tą patį, ką žada žvaigždės...?

Jau beveik visiškai tylu, jei negirdėt tolumoje šunų amsėjimo ar vėjo gūsių, karts nuo karto sujudinančių palapinės audinį.

Gulėjau ir mąsčiau... Negi tikrai šiandien nutrūko paskutinis vilties siūlas, jungęs ją su jos dukrytės tėčiu? Kiek ištverta? Deginanti aistra su išsiilgtos ir trokštamos meilės prieskoniu, praskriejantys akimirksniu vogti susitikimai ir amžinybė laukimo; išdavystės viena po kitos; atsisakymas būti tėčiu...; gimus dukrytei, jo maldavimas gyventi kartu... ir laikotarpis, prilygstantis jūrai: siautėjanti su palaipsniui mažėjančių džiaugsmingų ir vis gausėjančių skausmingų akimirkų pliūpsniais ir visiškas štilis. Nežinia, kas lėmė sugrįžti į sausumą? Gal Vita pavargo nuo Arijaus kančios dėl jo šeimos tylaus kaltinimo ir smerkimo bei dukrytės ignoravimo... gal nuo jo paties egoizmo, tinginystės, abejingumo, neteisingų pomėgių (alkoholis, žaidimai, moterys...), gal nuo nepagarbos savo artimiesiems ir jos šeimai, jai...“.

„Ir atkeliavo diena... Po to, kai draugiškai išsiskyrus, jam pageidaujant buvo puikiai bendrauta su juo, jo šeimos nariais ir netgi jo naująja moterimi. Visa tai sudrumstė maža smulkmena: kvietimas tapti atsakingu tėčiu – padėti auginti dukrytę. Ir, tarsi kruša, giedrą vasaros dieną, pasipylė Vitos dukrytės giminaičių, dar visai nesenai dalinusių, kad ir šykščias, tačiau šypsenas, nepagrįsti kaltinimai ir grasinimai...

Liks atminty, o laikui sklendžiant gal tik popieriaus lape, smulkmenos, lėmusios pabaigą. Širdy tuščia. Tamsu ir tylu. Kaip šią naktį.“

„Skaudu ir baugu... Kaip tai paaiškinti dukrytei, kurios širdelėje visada bus vietos ir mamytei, ir tėveliui? Skaudu, jei ji negalės didžiuotis tėčiu bei jo gimine... Baugu, kad ji neprisiliestų prie tos giminės narių nepagrįsto pykčio, prie apkalbų, abejingumo vienas kitam, ignoravimo, nesupratimo, nepasitikėjimo, nepagarbos, nemeilės...

Liūdna gęstant tikėjimo žvaigždei, jog dar gali kas nors pasikeisti. Ir vis tik, gal kada tų keistų žmonių širdyse atsiras nors mažytis šviesus kampelis mano mergytei... Juk taip svarbu būti pripažintam ir mylimam savų: tėčio, senelių...“.

Gaila, kada tėviški jausmai taip ir nenubunda, kada atsakomybė už vaikus pralaimi prieš vyro nusistatytus gyvenimo prioritetus. Dažnai, vaikystėje pats nepatyręs tėvų meilės, šiandien, švelniai vadinamas „tėveliu“ negeba mylėti. Toks „tėvelis“ geba tik „imti“... be atsako, be grąžos.

„Tikėjausi... nors trupinėlio... nors mūsų dukrytei... Deja... Liko tik noras pasidžiaugti, pasididžiuoti puikia dukra, visus rūpesčius paliekant jos mamai: ir moralinius, ir finansinius.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad gailiuosi sutikusi tokį vyrą savo gyvenimo kelyje... Tai įvyko. Įgijau kitokios patirties; gavau nuostabiausią dovaną – dukrytę; ir tai skatina mane tobulėti bei siekti, jog ji, dukra, pažintų grožį, išmoktų gerbti ir mylėti šalia esantį, gebėtų išklausyti, suprastų kas teisinga, išgirstų prasmingą, gerą, dorą žodį ir gebėtų juo pasidalinti, jaustų švelnumą sau ir norėtų jį skleisti kitiems.

Geroji Viltis išėjo... negrįžtamai? Visagalis Laikas įrodys, kas ko vertas...

Būtų nepaprastai gaila, jei prisiminimus apie tėvelį nuplautų ką tik pradėjęs barbenti į palapinės stogą švelnus šiltas vasaros lietus.”

Su meile, Vida Meilė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu