Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Prisiminimų voratinklis

02/02/2015 Aidas
voratinklis-932

„Kai pamiršti visa tai, ko tave mokė, lieka tik tai, ko išmokai pats.“ - Albertas Einšteinas. 

2000 m. Adelė nepamiršo motušės pagrindinių gyvenimo tiesų, patvirtintų senosios prisiminimų antspaudu.

Moteriai reikia svajoti.

1890 m. Tuo laikmečiu tėvai surasdavo savo vaikams sutuoktinius,  tačiau Monika apie vedybas turėjo savo nuomonę. Ji svajojo... „...Ištekės už mylimo, kuris bus jai neabejingas, rūpinsis ja ir jų bendrais vaikais. Ir rūpinsis ne iš reikalo ar, kad taip liepė tėvai, o dėl to, kad be to tiesiog negalės gyventi. Ji, Monika, bus laimingiausia pasaulyje žmona, galėdama dovanoti savo vyrui tyrą, nuoširdų gerumą.“ Mergina svajojo ir vakarais meldė Aukščiausiojo jos svajones paversti realybe.

...Tą velykų sekmadienį Monikai nuo ryto daužėsi širdis, tarsi kažką nujaustų... negera turbūt, juk paprastai ir nežinia kodėl, manome apie blogesnius dalykus. Gal neiti bažnyčion? Patyliukais šią mintį šnibžtelėjo „mamanei“ (mamai), tačiau atsakymas buvo tik mestas baugus žvilgsnis „papos“ (tėvo) pusėn. Į bažnyčią iškeliavo visa šeima...

Per sumą Monikos neapleido jaudulys; pamokslo visiškai negirdėjo, nors klebono kalba būdavo gana aiški. Išėjus iš bažnyčios bevaikštinėjant šaligatviais, kaip buvo įprasta, mergina žingsniavo šalia tėvų lyg apsvaiginta. Net kluptelėjo pamačiusi priešais žengiantį jaunuolį su savo tėvais, nes pamanė išvydusi vaiduoklį... savo vizijų: aukštas, tamsiais plaukais, rudomis akimis, stotnas (dailiai nuaugęs) vaikinas, žengė pagarbiai už parankės prilaikydamas savo mamanę. Jaunuolio žvilgsnis kliudė merginą, išdegindamas žymę jos širdyje. „Vo, ka tokį vyrą gaučiau, labai mylėčiau ir laiminga būčiau.“ Matyt ištarė garsiai, nes mamanė jai atsakė: „O gal jis net švarko ant nugaros neturi?“. Monika lyg sapnuodama tęsė pokalbį: „Matai, kad švarku apsirengęs eina.“

Velykinis reginys persekiojo Moniką ir naktimis, ir dienomis. Tačiau nekurstomas židinys gęsta, o matyti vaizdiniai laikui einant blanksta... Kai mergina ėmė abejoti, ar tikrai buvo sutikusi svajonių vyrą, pastarasis vėl pasirodė jos akiratyje...

Monika tarnavo pas ūkininkus „už mergą“ (dirbo visus ūkio darbus). Atėjus rudeniui, kai būdavo nuimami linai, juos suminti šeimininkai sukviesdavo ir aplinkinių ūkininkų samdinius. Visi samdiniai, ir savi, ir kviestiniai, mindavo linus kelias dienas, o darbams pasibaigus, paskutinį vakarą sodybos šeimininkas surengdavo vakaronę, kurios metu jaunimas žaisdavo to meto žaidimus, gerdavo arbatą, kalbėdavosi. Net žandai nukaito Monikai, pirmąją linų mynimo dieną išvydus vaikiną, matytą ir apkalbėtą su mama tą keistą šventadienį. Pastarasis žvilgsniu sekiojo ją ištisą savaitę. O kai vakaronės metu priėjo ir paklausė ar ji ne prieš, jei per pakalėdį (per Kalėdinį laikotarpį – dvi savaitės laisvas laikas nuo darbų) atvažiuos į jos sodybą piršlybų, Monikai, rodos, žemė išslydo iš po jos kojų. Dėl taip ilgai laukto ir netikėto pasiūlymo mergina gebėjo tik linktelėti.

Kalėdiniu laikotarpiu dažnai kaimuose skambėdavo varpai, kurie nešdavo džiugią arba nelabai džiugią žinią jaunamartei. Monikai šis apsilankymas buvo džiaugsmingas, nes ne tik jai pačiai jaunikis tiko, neprieštaravo tam ir jos tėvai.“

Moteriai reikia būti išdidžiai.

„Monika Untunio (Antano) labai laukė, tačiau niekam neišsidavė. Piršliams atvykus ji sėdėjo prie kalvarato (verpimo staklių) ir verpė. Verpimas buvo merginos mėgiamiausias užsiėmimas: kol kas ji ruošė sau „pasogą“ (kraitį), vėliau tikėjosi iš to uždirbti. Monikos mama išgirdusi kieme arklių žvengimą bei skambalus, mestelėjo dukrai patarimą pasipuošti: kvartūgą (prijuostę) pasikeisti švaresniu. Ir nors širdis daužėsi iš laimės, tikintis kuo greičiau išvysti ant slenksčio savo Untunį (Antaną), Monika išdidžiai atsakė „Jei tiks zūbai, tai tiks ir rūbai“ („Jei vaikinui patiks mergina pagal grožį, tai patiks ir jos rūbai.“).

Po piršlybų jau kitą šventadienį bažnyčioje buvo paskelbti užsakai – klebonas garsiai beveik rėkte išrėkė, jog Antanas M... ir Monika R... ketina šliūbavuotis (susituokti bažnyčioje) ir parapijos gyventojų klausė, ar nėra prieštaraujančių prieš šiuos užsakus ir, jei yra ką nors žinančių, liepė pranešti tai dabar arba „atnešti“ naujienas į Kleboniją.

Jaunuoliai buvo laimingi, kad neatsirado prieštaraujančių jų santuokai. O juk būdavo, kad tėvų neatsiklausę jaunuoliai paduodavo užsakus, o tėvai atbėgdavo drausti. Būdavo, kad kokia merga (mergina) laukdavosi nuo būsimo jaunikio kūdikio ir ši atnešdavo liūdną žinią apgavikui bei jo išrinktajai. Būdavo...

Taigi, Monikos svajonės tapo realybe. Ji tekėjo savo noru, jautė šalia esančio vyriškio tvirtą ranką ir karštą širdį. Ar tai buvo ta tikroji meilė, meilė iš pirmo žvilgsnio, moteris negalės garantuoti (tvirtinti), nes jausmas, kurį jautė pirmus santuokos metus, vėliau išaugo į žymiai stipresnį, brandesnį...“

(bus daugiau)                                                                                  Su meile, Vida Meilė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu