Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Prisiminimų voratinklis NR. 936

02/27/2015 Aidas
voratinklis-936

„Negalima mylėti nei to, kurio bijai, nei to, kuris tavęs bijo.“ - Ciceronas

1940-1960 m.

Adelės motušė tikėjosi, kad josios pamokymai mylimiausiai anūkei ir krikštadukrei nenueis veltui, tik kažin ar galvojo ji, jog pernelyg atviri skaudūs pasakojimai kai kuriuos merginos gyvenimo prioritetus ypatingai paryškins...

Adelė suprato, jog tik tamsumas, t. y. žmonių neišprusimas priveda vyrus ir moteris daryti klaidas, dėl kurių pasekmių dažnai gailimasi visą gyvenimą.

Bemoksliai vyrai net nesupranta savo paklydimų; jie nesuvokia, kaip diskriminuodami savo moteris ir vaikus juos paverčia nelaimingais, o šis jausmas plinta tarsi užkrečiama liga, tad nenuostabu, kad šeimoje „suserga“ visi, ir pats „ligos“ sukėlėjas. Dažnai tai prišaukia net ir didžiulę nelaimę... Be žinių moteris gyvena tarsi robotas – tampa tarnaujančia savo „dievukui“ vyrui; dirbančia namuose, ūkyje; gimdančia vaikus, kuriais nelieka laiko nei pasidžiaugti, nei jų pamokyti. Vaikai tampa tarsi vyrų įnorių investicija: dukros „parduodamos“, sūnūs pasmerkiami tęsti tėvo gyvenimą. Jokio pasirinkimo, jokio gyvenimo džiugesio...

Net motušė – tėtušio mama, kuri manėsi laimingai ištekėjusi, savojo „žodžio“ neturėjo; nepajėgė apginti net savo dukters... Ir kas paneigs, kad būtent tai įtakojo ankstyvąją josios našlystę...

1999 - 2014 m. O mamanė... (žemaitiškai, mamos mama). Ši buvo savo tėvo parduota turtingų tėvų sūnui, kuris po tėvo mirties labai greitai ūkį „paleido vėjais“. Ir viskas per nesupratingumą, neišmanymą... Jurgiui, mamanės - Marcijonos vyrui, jo paties didenybė buvo pati svarbiausia: JO nepriekaištinga išvaizda, JO kilmingumas, JO galia, ... Jei tik žemė, mindžiota „jo didenybės“ kojų, galėtų prabilti, papasakotų, kaip žiauriai buvo skriaudžiami vaikai, kaip jie drebėdavo vien paminėjus žodį „JIS“... Žmona Jurgiui buvo reikalinga tik patenkinti savo geismus, dėl ko Marcijona tapo tarsi „mašina, gaminanti vaikus“ – per penkiolika jų bendro gyvenimo metų - vienuolika gimdymų, dvylika vaikų. Jei  ne 1914 - ųjų karas, iš kurio Jurgis nebegrįžo, gimdymų būtų buvę daugiau.

Mamanė niekada neprilygo motušei. Kiek tik pamena Adelė, apsilankius pastaroji visad sėdėdavo prie mūralio (krosnies) ir megzdavo. Nepasikeldavo pasisveikinti ne tik su savais, svečiuosna atėjusiais. Gal jai trukdė didelis svoris, gal tokį elgesį įtakojo nepavydėtino gyvenimo pasekmės: nepasitikėjimas, abejingumas, savijauta ...; o gal... neišprusimas...?

Neteko Adelei paskęsti tame didžiuliame mamanės glėby, tačiau ji ir neliūdėjo dėl to. Švelnumą kompensuodavo motušė, dažnai ją apkabindama. O apsilankius pas mamanę, nuoširdžią, vaikiškai naivią meilę dovanodavo mamos jauniausia sesuo Albina, kuriai Dievas nepadovanojo labai daug proto, tačiau tai kompensavo suteikdamas mokėjimą džiaugtis paprastučiais dalykais. Ypač ją darė laimingą žmonės, apsilankę jų namuose. Adelė ir dabar tarsi mato atbėgančią Albiną – plačiai išplėstomis akimis, plasnojančiomis, tarsi didžiulis paukštis, rankomis ir puolančią apkabinti, visada pirmiausia savo seserį Marijoną (Adelės mamą), vėliau - mažuosius giminaičius. Albina turėjo dar vieną keistybę: ji leisdavo įvairiausius garsus, kurių nesuprasdavo aplinkiniai. Mergina buvo kurčnebylė (negirdėjo ir nekalbėjo), tačiau bendravimo meną ji buvo įvaldžiusi puikiai. Gal todėl, kad jai neteko pajusti tėvo žiaurumo - jis mirė jai tebesant mamos įsčiose - Albina pasaulį matė ypatingą, mylėjo visus ir bendravo su aplinkiniais per gamtą. Nei vienas neišeidavo iš jos namų be jam skirtos asmeninės dovanėlės: vieno atlape išsiskleisdavo gėlės žiedas; ant kito krūtinės nutūpdavo originalios šakelės sagė; trečias, ketvirtas išsinešdavo neįprastas tam laikmečiui puokštes, kuriose susipindavo skirtingos gamtos dovanos, tačiau labai derančios viena prie kitos; penktas, šeštas, septintas, ... išeidavo su skirtingais vainikais iš uogų, lapų, žiedų, ...

Adelė dažnai prisimena motušės pamokas, pateiktas pamokančiomis istorijomis. Viena iš jų įsiminė visam gyvenimui: „Sekmadienis. Autobusas sausakimšas žmonių – visi skuba į atlaidus. Vyresnio amžiaus moteriškės, kaip visada, susėdusios apžiūrinėja stovinčius ir tarpusavy tyliai apkalbinėja. Tą sykį jų akys užkliuvo už jaunuolių porelės. Vaikino grožis - ypatingas: aukštas, stotnus, puikaus veido, ..., kaip paveiksliukas. Jo mergina – tarsi pilka pelytė: nei veido, nei figūros... Kaip čia taip gražuolis nusirinko...? Matyt moteriškių šnabždesys nebuvo toks tylus, kad neapsikentusi mergina joms garsiai tarė: „Nieko čia keisto, moterytės. Matot, tuo metu, kai Dievas Grožį dalino, aš prie Laimės eilėje stovėjau...“ Moterys sėdėjo liepsnojančiais iš gėdos žandais...“.

Albina – šio posakio gyvas pavyzdys. Ji tarsi labai daug ko negavo, tačiau galbūt ji gavo net daugiau už tuos, kurie gali girdėti ir kalbėti. Juk girdėti ir išgirsti, kalbėti ir pasakyti – skirtingi dalykai. Albina išgirsdavo širdimi, o savo gestais, sukurtomis dovanėlėmis labai daug pasakydavo...“

(bus daugiau)                                                                                  Su meile, Vida Meilė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu