Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Prisiminimų voratinklis NR. 937

03/06/2015 Aidas
voratinklis-937

Prisiminimų voratinklis

 „Tikėtina, kad tas, kuris patiria patyčias šiandien, ateityje, sutikęs silpnesnį, tyčiosis iš jo pats. Ir atvirkščiai…
Jei šiandien tyčiojiesi iš silpnesnių, negali būti tikras, jog neišauš diena, kai savo kelyje sutiksi už save stipresnį ir tapsi jo auka.“

Deja, šiandien dažnai minimų patyčių šaknys esti labai gilios… Ir tai ne tik šios kartos bėda.

Dažnai artimųjų prisiminimuose slypi tai, kas paaiškintų mūsų klaidas, įtakojančias mūsų pačių ir šalia esančių mylimų žmonių gyvenimus.

„Vaikystėje ir paauglystėje Adelė dažnai patekdavo į keistas situacijas, kurios atskleisdavo kitų žmonių paslaptis.

Būdama šeimoje jauniausiu vaiku Adelė dažnai namie likdavo viena, todėl tekdavo pačiai susigalvoti, ką veikti. Kiti – mama, tėtis, dvi seserys, brolis būdavo užsiėmę savais darbais. Anksti išmokusi skaityti, mergaitė „graužte graužė“ knygą vieną po kitos...

Adelė dažnai įsivaizduodavo esanti karalaitė... karalaitė iš nuostabių mamos knygų. Kiekviena karalaitė ar princesė turi gyventi savuose nuostabiuose rūmuose, kur pilna ja besirūpinančių tarnų. Taigi, kol tai leido fiziniai duomenys, Adelės karališkaja pilimi tapdavo jos mamos mergautinė (įsigyta, kai dar nebuvo ištekėjusi) didžiulė indauja, o joje stovintys mamos branginami porcelianiniai puodukai ir lėkštutės „patarnaudavo“ savo karalaitei. Prabangus virdulys dažnai suvaidindavo iš kitos šalies atvykusį princą...

Kartą iškilo grėsmė jos didenybės karalystei, kai netikėtai svečių kambaryje pasigirdo mamos (Marijonos) ir tetos Onutės - mamos jaunesnės sesers - balsai. Bijodama būti užklupta ir tyliai tupėdama, mergaitė tapo seserų prisiminimų liudininke...

Teta Ona labai domėjosi šeimos praeitimi... klausinėjo apie jų mamos ir tėvo gyvenimą kartu. Ji buvo vos trejų, kai mirė tėtis, o po tėvo mirties gyvenimas pasikeitė... Adelei buvo keista, kad jos mama nelabai noriai grįžo į praeitį.

...Devyniolikto amžiaus pradžioje gimė dvynukės: vienodų veido bruožų mergaitės stipriai skyrėsi fiziniais duomenimis. Pirmajai skubiai buvo siuvamas rūbas, paliegusioji gi buvo suvyniota į paklodėlę – laidojimui; manyta, jog ryto nesulauks... Paliegusioji - Marijona išsikapanojo. Pasirodo, Dievulis buvo paskyręs jai gana ilgą gyvenimą...

Vaikystės prisiminimai liūdnoki: ir dvynukės, ir kiti jų broliai bei seserys pašiurpdavo vos išvydę tėvą ar išgirdę jo balsą. Ne kartą teko pajausti grubias tėvo rankas, kaisavo vaikus, lyg šunyčius, už plaukų sumėtydavo į prikrautą šieno vežimą; kai ne laiku pasimaišius po kojomisišplakdavo nuogą užpakalį rykšteiki kraujo; kai ...Ne tik skaudi buvo ranka, žiauri buvo tėvo širdis...

Džiaugėsi visi vaikai..., kai Jis - tėtis mirė.... Marijonai buvo keturiolika. Mama tada laukėsi Onutės. Ji verkė... kažkodėl...

Tuo metu gyvavo patriarchatas ir moterys neturėjo jokios teisės. Vaikai jautė motinos baimę tėvui, o šiam išvykus, jausdavo ir jos ranką. Tarsi ji būtų tėvui pasižadėjusi tapti jo sąjungininke. O gal, patyrusi vyro jėgą, net pati to nesuprasdama, „kerštaudavo“ savo vaikams - silpnesniems už ją. Sunku paaiškinti tai, jog ji niekada, net po didžiausių bausmių, nerasdavo laiko ar neturėdavo supratimo paguosti savo vaiko. Ir niekada nei vieno savo vaikelio neužstodavo.

O gal tada buvo toks laikmetis, kai vaikai buvo tik gamtos pramanas. Marijona girdėdavo prasitariant „Ir vėl gandrai atskris... Ką gi, jei Dievas davė, teks auginti“. Mažas būdamas, vaikas augdavo lyg gyvūnėlis: maisto atskirai jam neruošdavo – valgydavo visi iš bendro katilo; aprengdavo vyresnio vaiko rūbais; tiesa, avalyne – klumpėmis – tekdavo dalintis – ne kiekvienas turėjo. Vėliau vaikai tapdavo darbo jėga: „Jei ne tiek turtingas, kad galėtum išleisti kuniguosna ar į gydytojus, vaikas tiko tik ūkio darbams dirbti.“

Adelė stebėjosi, kad mama su didele baime išsakė seseriai savo mintis dėl jų pačių, jų vaikų, anūkų, proanūkių gyvenimų... Tas šaltis, sugniaužiantis kartais širdį, persekiodavo ir ją pačią. Ji norėtų būti švelnesne, geresne savo vaikams ir savo vyrui, tik kažkas ją sulaiko... Tas kažkas yra stipresnis už jos norą keistis.“

...Tada Adelei rūpėjo kaip išsaugoti paslaptyje savąją karalystę. Ji buvo per maža, jog suvoktų savo mamos pasakytus žodžius...

Kiekvienas kažką pasiimame iš tėvų gyvenimo... Ir savo susikurtą naują pasaulį dekoruojame nebūtinai gražiausiais dalykais. Dažnai net turėdami pačių geriausių ketinimų, atsinešame į naują šeimą tai, dėl ko ne tik nesugebame padaryti laimingais šalia esančius... Negebame patys jaustis laimingais.

Puiku, jei kada nors suvokiame to priežastis... Idealu, jei bandome jas panaikinti.

(bus daugiau)        Su meile, Vida Meilė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu