Prisiminimų voratinklis. Dinos istorija

voratinklis 977

„…Iš visų sužeistos žmonijos paslapčių šioji yra nepaprasta paslaptis: išmokti, sutikti keistis.“ WM. PAUL YOUNG

„Dina mėgo analizuoti savo poelgius, gebėjimus, santykius su šalia esančiais žmonėmis, įgyvendintus kūrybinius projektus, įgytą patirtį, padarytas klaidas… Nebūdavo netikėta, kai ir paskutinėmis metų dienomis atslinkdavo panašios mintys… Šiemet apmąstymams laiko turėjo labai daug: kelionė grįžtant iš gimtųjų namų į savus užtruko…”

„Aš dėkinga besibaigiantiems metams už viską. Ir už tai, ką jie atnešė gero, ir už tai, kas buvo blogesnio. Aš dėkinga, kad esu sveika, kad galiu apkabinti savo artimuosius. Dėkinga už draugus, kurie buvo su manimi, ir pakentė kartais bjaurų mano charakterį. Labiausiai aš dėkinga už tai, kad praėję metai davė man daugiau patirties ir išminties. Ne, aš netapau tobula ir ne visada elgiuosi, taip, kaip norėčiau. Aš tik supratau, kiek daug dar turiu išmokti. …”

„Skaitydama tekstą, kurį sugrįžus rado išpakavusi mamos lauktuves sulamdytame lietuviškame laikraštyje, Dina tarsi susitapatino su autore Milda. Sunku buvo suvokti, jog gali perskaityti savo pačios mintis, surašytas nepažįstamo žmogaus.

Merginai šis faktas priminė keistą atsitikimą su jos mama. Skaitydama nežinomos lietuvių autorės knygą, Dinos mama rado identiškus faktus iš savo gyvenimo. Neįprasta buvo skaityti kito asmens taip tiksliai papasakotą savo gyvenimo istoriją, skaudu buvo dar kartą išgyventi taip jautriai perteiktus pojūčius. Keisčiausia buvo pamatyti autorės nuotrauką knygos viršelyje – į Diną žvelgė moteris su mamos akimis ir mamos šypsena. Sunku būtų atskirti šią moterį ant knygos viršelio nuo mamos Dinos vaikystės nuotraukose – viskas taip panašu… ir veido forma, ir mimika, ir plaukų spalva, ir kirpimas, ir rankos gestas, net mėgiamiausia mamos balta palaidinukė, išryškinanti tokius pat moteriškos figūros privalumus…“

„…Norėčiau pagaliau suvokti, kiekviena kūno ląstele pajausti, kad kiekviena diena yra ypatinga, kad kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra ypatinga. Ir gyventi kasdien nuo ryto iki vakaro išgyvenant kiekvieną tos ypatingos dienos akimirką. Aš dar nemoku grožėtis gėlėmis, matydama darže augančias piktžoles, nemoku skaityti knygos, nekreipiant dėmesio į neplautus indus ar nugulusias dulkes.“

„Dina mena save supratusi kažką darant ne taip, kai trumpam užsukęs kolega į jos namus nustebo, ar čia iš vis gyvenama, nes nematyti „gyvenimo“ – viskas taip tvarkinga, sterilu – nei dulkelės, nei numesto rūbo, nei ne vietoje padėto daikto… Po kolegos pastebėjimo, Dina kelias savaites išeidama iš namų specialiai palikdavo neišplautą puoduką, numestą ant fotelio pledą, užlenktą kilimo kraštą ar atverstą ant stalo knygą… kol slenkant laikui vėl grįžo prie senų įpročių.“

„…Negi taip tvarkant, valant, skubant, bėgant ir praeis gyvenimas? Gal taip ir neatsiras laiko pamatyti gėlių, įkvėpti jų skleidžiamo aromato, tiesiog ramiai pasėdėti, apsidairyti ir mėgautis tuo, ką matau? Aš taip nenoriu. Kiek daug dar turiu išmokti… Neatidėlioti gyvenimo – skambučių, susitikimų, pasimatymų, kuo rečiau sakyti žodį „rytoj“ ir dažniau apkabinti mylimus žmones.

Atsisveikindama su senaisiais metais, padėkosiu jiems už duotą patirtį, už tai, kad mane užaugino dar vieneriais metais, o Naujuosius pasitiksiu kaip gerą draugą ir naują gyvenimo mokytoją.“

„Sausio pirmosios vakare Dina susitikusi su artimiausiomis draugėmis, kad kartu pasidžiaugtų Naujametinės nakties nuotykiais, užbaigė jų susitikimo vakarėlį kaip tik gvildendamos Dinos įgarsintas mintis apie įdomius sutapimus, apie panašiai mąstančius žmones,… apie išmoktas pamokas, apie galimybę suprasti tai ir norėti keistis, ir… būtinai keistis…, apie laiką, lyg skrendantį paukštį ar lyg tekančią upę, o gal lyg šėlstančią jūrą,… apie laiką, tarsi gyvybę, dovanojančią galimybę gyventi ir kurti prisiminimus…“

„Laikas… Jis bėga nesisprausdamas į mūsų pačių sugalvotus rėmus – dienas, savaites, mėnesius, metus, mūsų gyvenimus… Jam nesvarbu, ar mes liūdime, atsisveikindami su senaisiais, ar džiūgaujame, pasitikdami Naujuosius. Jis eina ramiai ir oriai, nesižvalgydamas ir nestabtelėdamas – per visas mūsų ribas ir slenksčius. Ir tik mums atrodo, kad laimės valandomis jis bėga tekinas, o liūdesio – trypčioja vietoje. Jis eina, suteikdamas mums išminties ir patirties, mokydamas pastovumo ir kantrybės, darbštumo ir atsakomybės: meilės ir ištikimybės. Jis leidžia mums krėsti kvailystes ir išdaigas, šitaip prikraudamas įvairiausių gėrybių į slapčiausius mūsų sielų ir atminties stalčiukus…
Laikas… Šitaip radome, šitaip ir paliksime: tiksinčius laikrodžius, metų slenksčius… Ir gerai, kad tie slenksčiai leidžia mums stabtelėti, grįžtelėti atgal ir į ateitį žengti su nauja jėga: naujomis viltimis, svajonėmis, tikėjimu, pasiryžimu „šiemet tai jau tikrai…“.

Tegul pildosi gražūs ir prasmingi mūsų visų pasiryžimai!
Tegul už naujo slenksčio laikas būna sklidinas išminties ir gerumo, noro dalintis, užjausti, padėti.
Tegul kiekviena diena padovanoja gražių pasiekimų, atradimų ir bendravimo stebuklų!“

Su meile, Vida Meilė


Tags:
Susiję straipsniai

Angelo sparnas

„Gyvenimas niekuomet nežiūri į mirtį rimtai. Jis juokiasi, šoka ir griežia, jis stato, kaupia ir myli mirties akimirkoje. Tik išskyrę vieną konkretų mirties faktą, pastebime jos tuštumą ir sutrinkame.“ - Rabindranatas Tagorė „Livija pirmą kartą turės išlydėti artimą žmogų, nors ir ne jos kraujo, ne giminaitį. Uo
daugiau

Prisiminimų voratinklis Nr. 933

„Yra tik viena vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi.“ - Antuanas de Sent-Egziuperi. 2000 m. Adelei buvo nepaprastai svarbi draugystė su motuše. Gal todėl jos atminty išliko tokie ryškūs senosios gyvenimo „knygos puslapiai“. Moteriai reikia būti nuolankiai. „Kiekviena šeima turi savo taisykles. Mo
daugiau

Prisiminimų voratinklis. Anos istorija

„Kai kurios mintys yra maldos. Būna akimirkų, kai siela klūpo, kad ir kokia būtų kūno padėtis.“ - Viktoras Hugo „Vita vertė dukros vestuvinio albumo lapus, iš kurių žvelgė jos pirmagimės švytintis veidas. Dieve, tebūnie taip visada… Nuotraukose užfiksuotos tik kai kurios akimirkos, o taip norėtųsi sugrąžinti la
daugiau