Gabus. Apdovanotas. Vunderkindas. Ne vaikas, o stebuklas! Toks vaikas ir sunkumai bei problemos – nesuderinama, o jo gyvenimas bus sklandi sėkmės istorija, apie kokias rašomos knygos ir kuriami kino filmai. Ar tikrai visi akmenys nurinkti nuo gabių vaikų kelių ir takelių?
Psichologės Eglė Mockaitytė ir dr. Jurga Misiūnienė griauna mitus apie gabius vaikus ir pastebi, kad net ir pozityvūs stereotipai gali būti žalingi: jie nepadeda vaikams augti ir tobulėti, priešingai – tampa kliūtimis jų kelyje.
Mažasis Einšteinas
Tikintys šiuo mitu dažniausiai galvoja, kad gabus vaikas – tai mažo ūgio, bet labai protingas suaugęs žmogus. Jis neturi draugų bendraamžių, nes jie tokiam vaikui atrodo kvaili. Jis neužsiima vaikiškomis veiklomis, o daug mieliau žaidžia šachmatais, skaito sudėtingas knygas ir gurkšnoja arbatą (gaivieji gėrimai labai nesveika – kiekvienas gabus vaikas tą žino!). Jie netgi rengiasi ne kaip visi vaikai ir yra panašesni į anglus džentelmenus ar aukštuomenės poniutes.
O juk gabus dešimtmetis ir yra tiesiog gabus dešimtmetis. Kaip ir jo bendraamžiai, jis domisi kompiuteriniais žaidimais, su šeima lankosi greito maisto restorane, nesuka galvos, jei žaidžiant susiplėšo marškinėlius, ir susikremta, jei sulūžta jo mėgstamas konstruktorius. Tai, kad matematikos uždavinius jis kremta kaip riešutus, nereiškia, jog toks vaikas nepatiria sunkumų atpažįstant ir suvaldant savo emocijas ar suprantant, kodėl viena neapgalvota frazė nuliūdino jo draugą.
Vaikas, nepriklausomai nuo jo gabumų, nėra „mažas suaugusysis“, tad tegul šis mitas lieka ten, kur jam ir vieta – XVII amžiuje.
Žmogus be sunkumų ir ydų
Šio mito suklaidinti žmonės tiki, kad jei jau vaikas apdovanotas, tai apdovanotas visapusiškai, ir viską, ką daro, jis daro tobulai. Mokslai jam – vieni niekai, dauguma pamokų tokiam vaikui apskritai nuobodžios, nes tiesiog per lengvos.
Kad ir kokį laisvalaikio užsiėmimą šis vaikas atrastų, jame jis ištobulėja per rekordiškai trumpą laiką ir neretai jį meta, nes jam tampa nuobodu. Gabus vaikas trykšta dar ir gyvenimiška išmintimi, todėl gali visus aplinkinius pamokyti, kaip teisingai elgtis ir, žinoma, pats nedaro jokių klaidų. Gyvenimas tokiam žmogui eina kaip per sviestą, o virš jo – tik jokių negandų netemdomas dangus.
Kaip būtų puiku, jei tai būtų ne mitas, o tiesa! Tačiau tiesa ta, kad gabus vaikas gabus tik vienoje ar keliose srityse. Gabus matematikas nebūtinai bus puikus humanitaras. Dar daugiau, jis netgi gali turėti mokymosi sunkumų. Dėmesio sutrikimai, hiperaktyvumas, disleksija, disgrafija ir panašios bėdos nėra su gabumais nesuderinami reiškiniai. Gabiam vaikui taip pat gali būti nesvetimas noras pasišaipyti iš kitų, jis gali patirti elgesio problemų, emocijų valdymo bei socializavimosi sunkumų. Prisiminkite – vaikas yra vaikas, todėl jam visada bus reikalinga suaugusiojo pagalba mokantis pažinti save ir augant.
Jei gabus, tai visam gyvenimui
Jei vaikui nuolat kartosime, koks jis gabus ir tobulas, po kurio laiko jis gali pasijusti, lyg visas pasaulis neišvengiamai yra jam po kojomis, įtikėti, kad žengs per tą pasaulį tvirtu, užtikrintu žingsniu. Iš pradžių mokykloje, vėliau universitete, netrukus susiras geriausią ir labiausiai prestižinį darbą ir kasdien visi žavėsis šiuo fenomenaliai protingu antžmogiu – „Ne darbuotojas, o tikras lobis! Be jo mūsų kompanija nė dienos neišgyventų!“.
Nors ir nesinori, tenka pripažinti, kad gyvenime sėkmė neateina taip lengvai. Taip, idealiu atveju gabus vaikas būna atpažintas dar vaikystėje, tėvai bei pedagogai jam padeda atsiskleisti, tobulėti, siekti aukštų tikslų.
O kiek pasaulyje yra tų neidealių atvejų, kai gabus vaikas neatpažįstamas laiku? Vieni mokslininkai sako, kad neatpažintų yra 40-50 proc. gabių vaikų, didesni pesimistai mano, kad jų gali būti net 70 proc. Sutrukdyti gali ligos, nelaimingi atsitikimai, nepakankama motyvacija, nepatogi gyvenamoji vieta, maži šeimos finansai ar nepalankus požiūris į būtinybę lavinti gabumus, netinkamas ugdymo turinys ar mokymo metodai mokykloje ir daugelis kitų veiksnių. Tokių vaikų įgimti gabumai pasislepia už neįgytų mokymosi įgūdžių, netinkamų vertybių, elgesio problemų, mokymosi spragų ir laikui bėgant gabieji nustoja išsiskirti iš kitų mokinių.
Gabumas nėra savaiminis bilietas į sėkmę, jis – tik kelio palengvinimas ir didžiulė atsakomybė ne tik vaiką ugdantiems suaugusiesiems, bet ir pačiam vaikui. Bet kokiu atveju, norėdamas pasiekti gyvenimo tikslus, auginti, o ne prarasti savo gabumus, vaikas privalės sistemingai ir sunkiai dirbti. Tik tada kiekvienas savo laiku ir savo keliu pasieks gyvenimo aukštumų.
Taigi nereikėtų idealizuoti gabumų ir tikėtis, kad gabus vaikas „užaugs pats“, reikia suprasti, kad ir gabiems vaikams labai svarbu suvokti savo individualumą, jausti palaikymą ir pagalbą mokantis.
