Lietuvoje regionų politika neegzistuoja. Vidaus reikalų ministerijoje veikia departamentas, kuris koordinuoja Europos Sąjungos pinigų skyrimą provincijai – tai visa mūsų šalies politika, o kokia politika, tokie ir rezultatai. Regionai nyksta ir Lietuva tampa vieno miesto valstybe.
Atrodo, kad kuo daugiau milijardų eurų yra skiriama mažoms Lietuvos savivaldybėms, tuo gyventojų jose mažėja sparčiau. Nei išasfaltuotos gatvės, nei sustatyti žibintai, nei atnaujinti šaligatviai nesulaiko gyventojų likti gyventi mažesniuose miesteliuose. Praeitų metų statistika graudi. Kai kurios savivaldybės – Pagėgių, Ignalinos, Joniškio - vien per 2015 m. neteko 3 proc. savo gyventojų.
Jaunesni gyventojai iš mažų miestelių išvyksta į užsienį, arba į Vilnių. Nieko nuostabaus, kad sostinės gyventojų skaičius pernai vėl padidėjo ir per artimiausią dešimtmetį miestas taps didžiausiu Baltijos šalyse. Aišku, Vilniuje sutilptų ir visi 3 mln. šalies gyventojų, tačiau ar toks yra Vyriausybės tikslas?
Lietuvos vyriausybė džiaugiasi, kad pernai į šalį pritraukta rekordiškai daug investicijų, bet didesnė dalis jų liks Vilniuje. Iš planuojamų 2,6 tūkst. naujų darbo vietų, sostinei teks per 1,6 tūkst. Provincijai teks tik gamybinės investicijos, kurioms bus reikalinga mažiau kvalifikuota darbo jėga, o ir atlyginimai bus mažesni. Šios investicijos labai reikalingos, bet norint ne tik sulaikyti jaunimą, bet ir pritraukti naujų gyventojų, to neužtenka.
Užsienio investuotojai nenori investuoti į mažesnius miestelius, nes skundžiasi, kad ten trūksta talentų, o pastarieji išvažiuoja į Vilnių, nes sako, kad namie nėra gerų darbų. Šį užburtą ratą turėtų keisti didžiausias šalies darbdavys – Lietuvos valstybė. Iš 1,35 mln. šalies dirbančiųjų, apie 382 tūkst. dirba valstybės sektoriuje. Tai ne tik valstybės tarnautojai ir politikai, kurių mažuma, bet daug valstybės kontroliuojamų įmonių darbuotojų, įvairių paslaugų teikėjų.
Jeigu Vyriausybė siekia tolygaus šalies vystymosi, turėtų teikti pirmenybę valstybinėms darbo vietoms ne Vilniuje, bet provincijoje. Dabar dauguma geriausiai apmokamų darbo vietų valstybės sektoriuje yra sutelkta sostinėje. Klaipėdoje, Telšiuose ar Marijampolėje valstybei dirbančių skaičius nesiekia net 20 proc., o Vilniuje net 40 proc. miestiečių dirba valstybės sektoriuje. Maža to, tai geriausios darbo vietos. Kaip skelbia Statistikos departamentas, Vilniuje valstybės sektoriuje mokamas 25 proc. didesnis darbo užmokestis nei tam pačiam sektoriuje, bet kituose miestuose. Taip didinama konkurencija dėl darbuotojų sostinėje, sparčiau kyla algos, o jaunimas skatinamas vykti į miestą ieškoti geresnės darbo vietos.
Vyriausybė galėtų iškelti tikslus, kad darbo vietos iš sostinės būtų iškeltos į kitus miestus. Pavyzdžiui, kodėl Konstitucinis Teismas turi būtinai dirbti Vilniuje ir būti įsikūręs Gedimino prospekte, o kodėl negalėtų dirbti Panevėžyje? Kodėl Šiauliuose negalėtų įsikurti „Lietuvos geležinkelių“ administracija? „Sodra“ parodė gerąją praktiką ir savo skambučių centrą su 26 darbo vietomis įkūrė Radviliškyje, nors irgi galėjo atidaryti filialą Vilniuje.
Darbo vietų iškėlimas iš sostinės nėra naujiena pasaulyje. Estijoje iš sostinės į Viru iškeltas Kalėjimų departamentas, Gruzijoje parlamentas posėdžiauja ne Tbilisyje, o Kutaisyje, Konstitucinis Teismas – Batumyje. Tas pats yra Vokietijoje, Suomijoje, Šveicarijoje. Lietuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas sako, kad Švedijoje labai pasiteisinusi praktika, kad valstybinės institucijos, tokios kaip Energetikos agentūra, Transporto agentūra ir kt., veikia ne sostinėje.
Pavyzdžiui, kodėl Konstitucinis Teismas turi būtinai dirbti Vilniuje ir būti įsikūręs Gedimino prospekte, o kodėl negalėtų dirbti Panevėžyje? Kodėl Šiauliuose negalėtų įsikurti „Lietuvos geležinkelių“ administracija? „Sodra“ parodė gerąją praktiką ir savo skambučių centrą su 26 darbo vietomis įkūrė Radviliškyje, nors irgi galėjo atidaryti filialą Vilniuje.
Iškėlus darbo vietas iš Vilniaus būtų sprendžiama ir dar viena problema. Valstybė valdo milžinišką nekilnojamąjį turtą, kurio brangioji dalis sutelkta Vilniuje. Bendras valstybės valdomas plotas prilygsta 33 Kėdainių miesto dydžiams – 858 šalies institucijos turi beveik 30 000 pastatų, kurių bendrasis plotas yra 825 mln. kv. m. Palyginimui – Kėdainių miestas užima 25,5 mln. kv. metrų. Dauguma tų pastatų energetiškai neefektyvūs, todėl būtina juos remontuoti ir tam ruošiamasi išleisti milijonus Europos Sąjungos pinigų. Ar ne geriau parduoti senus pastatus Vilniaus senamiestyje ir už gautus pinigus pirkti ar statyti aukščiausios klasės biurus kituose miestuose?
Matydamas gerąją užsienio praktiką ir teigiamus specialistų vertinimus, kreipiausi į Vyriausybę, kad būtų priimti politiniai sprendimai. Vos tik apie tai sužinojo valdininkai ir valstybinių įmonių darbuotojai, tuoj pat pradėjo juodinti šią idėją ir rašyti neigiamas pastabas. Net už regionų plėtrą atsakingas ilgametis Regioninės politikos departamento direktorius Arūnas Plikšnys sukritikavo šią iniciatyvą pavadinęs „deklaracijomis“ ir jis, atseit, geriau žino, kaip reikia tvarkyti regioninę politiką. Kaip jam sekasi, matome iš Statistikos departamento ataskaitų.
Taigi norint sekti kitų valstybių pavyzdžiu, paskatinti regionų plėtrą, spręsti nekilnojamojo turto problemas valstybės sektoriuje, turi būti stipri politinė valia. Valdininkai, tarnautojai ir specialistai, dirbantys sostinėje, aktyviai priešinasi tokiai iniciatyvai, todėl ir politikai yra neryžtingi. Tik bendromis politikų, visuomenės ir neabejingų ekspertų pastangomis galima pralaužti bendrąją tendenciją, kad dauguma geriausiai apmokamų darbo vietų valstybės sektoriuje yra kuriamos išimtinai Vilniuje.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
