Įprasta manyti, kad riebalai - blogis, kuris ne tik gadina mūsų išvaizdą, bet ir kenkia sveikatai. Tačiau ar žinote, kad riebalai - viena iš pagrindinių mūsų organizmo maisto medžiagų, ir jie mums būtini? Tačiau ne vienodais kiekiais.

Sotieji (kietieji) riebalai - tai tokie riebalai, kuriuose dominuoja sočiosios riebalų rūgštys. Jų daugiausia yra lašiniuose, raudonoje mėsoje (kiaulienoje, jautienoje, avienoje), dešrose, subproduktuose, riebiuose pieno produktuose, svieste, margarine, sūryje, grietinėje. Taip pat jie sintetinami ir pačiame žmogaus organizme.

Paprastai sočiųjų riebalų su maistu mes gauname gerokai daugiau, nei mums reikia. Šie riebalai pavojingi dėl to, kad limpa prie kraujagyslių sienelių, sukelia jų uždegimą, o dėl susiaurėjusių kraujagyslių didėja kraujospūdis bei širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) rizika. Šie riebalai linkę lipdyti į gumulus kraujo kūnelius ir tirštinti kraują, taip pat didina 2-jo tipo cukrinio diabeto riziką. Sotieji riebalai skatina smegenų degeneraciją, didina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, krūties ir žarnų vėžio riziką, skatina ir palaiko lėtinius uždegiminius procesus sąnariuose, kraujagyslėse. Kraujyje jie didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį ir mažina gerojo cholesterolio (DTL) kiekį.

Transriebalai panašūs į sočiuosius riebalus (t.y., riebalų rūgščių transizomerai). Tai daugiausia pramoniniu būdu iš aliejų gauti sukietinti riebalai. Jų yra kai kuriuose senuoju gamybos būdu pagamintuose margarinuose, konditeriniuose riebaluose, glaistuose, jų gausu kepiniuose, sausainiuose, saldainiuose, pyraguose, bulvių traškučiuose, konservuotose sriubose, šaldytose picose, spurgose. Transriebalų poveikis panašus į sočiųjų riebalų, tačiau, nors jie pagaminti iš skystų augalinių riebalų, hidrinimo būdu sukietinti jie įgauna visas blogiausias sotiesiems riebalams būdingas savybes ir dar papildomai naujų, todėl jie kartais vadinami „riebalais žudikais“.

Nesotieji riebalai yra visai kitokie - tai skysti riebalai, aliejai. Jie yra 2 rūšių: vienuose dominuoja polinesočiosios, kituose - mononesočios riebalų rūgštys. Yra dvi pagrindinės polinesočiosios riebalų rūgštys - Omega-3 ir Omega-6, dar vadinamos esminėmis riebalų rūgštimis, kurių mūsų organizmas pats negamina, todėl jų būtina gauti su maistu.

Omega-3 rūgščių (alfa-linoleno rūgštis, EPR ir DHR) yra riebiose žuvyse (tunas, silkė, lašiša, skumbrė), žuvų taukuose, sėmenų, kanapių ir rapsų aliejuje, graikiniuose ir kt. riešutuose, lapinėse daržovėse, naminių vištų kiaušiniuose, linų sėmenyse, bet reikėtų nepamiršti, kad netinkamai laikomas aliejus gali greitai sugesti ir apkarsti.

Omega-3 rūgštys ypač reikalingos smegenims. Jos skatina smegenų ir jų neuronų vystymąsi, atsinaujinimą net vyresniame amžiuje, gerina mąstymą, saugo nuo smegenų degeneracijos, mažina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, mažina širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) riziką, mažina depresiją, skatina laimės hormono serotonino gamybą. Be to, jos skystina kraują, saugo nuo kraujagyslių užsikimšimo, mažina kraujospūdį ir aritmijų riziką, todėl ypač tinka širdžiai. Omega-3 taip pat slopina sąnarių ir kraujagyslių uždegiminius procesus, saugo nuo vėžio, mažina 2-jo tipo diabeto riziką, gerina regėjimą ir kt.

Omega-6 rūgštys. Nors jų taip pat šiek tiek reikia organizmui, bet jos veikia priešingai nei Omega-3. Jų neigiamas poveikis pasireiškia tuo, kad jos blokuoja kai kurių audinių hormonų sintezę, skatina ir palaiko uždegiminius procesus, lėtines sąnarių ligas, alergijas, skatina aterosklerozę, didina infarktų, insultų riziką, didina kraujospūdį (dėl nervinių mediatorių hormoninio poveikio), skatina riebalų oksidaciją kraujyje, pažeidžia kraujagyslių sieneles, skatina depresiją, Alzheimerio ligą, smegenų ląstelių nykimą, vėžinius procesus, stabdo Omega-3 rūgščių įsisavinimą.

Mononesočiosios riebalų rūgštys - dar viena riebalų rūšis. Gaminant maistą tinka naudoti beveik visur. Jų daug yra alyvuogių, rapsų ir kanapių aliejuose. Jos mažina blogojo (MLT) cholesterolio kiekį kraujyje, mažina kraujo kūnelių ir kraujagyslių lipnumą, mažina trombų pavojų, slopina uždegiminius ir alerginius procesus kraujagyslėse, sąnariuose ir kitur, taip pat mažina cukrinio diabeto riziką, todėl ten, kur nereikia maisto kaitinti, geriausia rinktis ypač tyrą alyvuogių arba rapsų aliejų, o kepimui tinka rafinuoti šių aliejų variantai.

ELTA pranešimas spaudai