Daugiau 
 

Rinkimuose Ispanijoje išvengta posūkio į kraštutinę dešinę – ką tai reiškia Europai?

07/28/2023 Aidas
spain 1

Liepos 23 dieną Ispanijoje įvyko pirmalaikiai parlamento rinkimai, kuriuos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas paskelbė po gegužės mėnesį vykusių vietos ir regioninių rinkimų. Valdantiesiems socialistams patyrus nesėkmę, o kai kurioms kairiųjų pažiūrų partijoms apskritai išnykus iš politinio žemėlapio, pastarųjų rinkimų rezultatai aiškiai parodė, kad Ispanijos rinkėjai krypsta į dešinę.

Tą tvirtino ir apklausų duomenys, visuotiniuose rinkimuose pergalę žadėję Liaudies partijai (PP), kurios sąjungininkė galėtų būti kraštutinių dešinių pažiūrų partija „Vox“. Visgi šiandien žvelgiant į visuotinių rinkimų rezultatus galima teigti, kad kraštutinė dešinė Ispanijoje buvo „padėta į vietą“ tuo parodant visai Europai, kad pykčio ir neapykantos diskursą galima atremti pasiūlant progresyvią alternatyvą. Rinkimus laimėjo dešinieji, o šalį valdys kairieji?

Pirmadienį Alberto Nunez Feijoo iš savo partijos būstinės Madride skelbė, kad rinkimus laimėjo Liaudies partija ir reikalavo, kad niekas nesutrukdytų jam bandyti sudaryti valdančiąją daugumą. Iš tiesų, dešinieji rinkimus laimėjo nežymia persvara prieš Socialistų darbininkų partiją (PSOE), atitinkamai 136 ir 122 mandatai.

Didžioji dauguma pasiekiama turint 172 mandatus. Trečiąją vietą užėmė ir didžiausia šių rinkimų pralaimėtoja netikėtai tapo partija „Vox“, surinkusi 33 mandatus, net 19 mažiau negu 2019-ųjų rinkimuose. „Vox“ rezultatą galima vadinti pralaimėjimu ne tik dėl prarastų mandatų, bet ir dėl Ispanijos visuomenės parodyto kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ideologijos atmetimo.

Rinkiminės kampanijos metu „Vox“ žadėjo drastiškus pokyčius teisinėje sistemoje: panaikinti visus įstatymus, kurie liečia LGBTQ bendruomenės ir translyčių asmenų teises, nebepripažinti smurto lyties pagrindu, uždrausti abortus ir eutanaziją, sustabdyti Ispanijos regionų autonomiją bei uždrausti nacionalistines partijas. Šiuo metu Liaudies partijos ir „Vox“ rezultatai neužtikrina valdančiosios daugumos, o šansas susitarti su katalonų ar baskų nacionalistais – mažai tikėtinas.

Ispanijos Konstitucija nedraudžia partijai, kuri nesurinko didžiosios daugumos balsų, bandyti suformuoti valdančiąją daugumą. Todėl ministras pirmininkas, socialistas P. Sanchezas, jau rinkimų naktį paskelbė bandysiąs pratęsti dabartinės vyriausybės darbą. Ketvirtąją vietą rinkimuose užėmė kairiųjų partijų susivienijimas – partija „Sumar“. Šiam politiniam junginiui vadovauja Yolanda Diaz, iki šiol vyriausybėje užėmus antrosios viceministrės ir Darbo ministrės pareigas. Didelę politinę patirtį turinti ir pripažįstama kaip itin gera derybininkė, Y. Diaz šiuo metu yra geriausiai vertinama Ispanijos politikė. Jai pavyko suvienyti net 15 kairiųjų pažiūrų partijų (jų tarpe „Podemos“, „Mas Pais“, „Izquierda Unida“ ir kt.), kad užtikrintų atsvarą kraštutiniems dešiniesiems. „Sumar“ (liet. Sudėti) pavadinta Y. Diaz partija rinkėjams žada progresyvią kairiųjų politiką, grįstą kasdienio gyvenimo sąlygų gerinimu.

Tarp „Sumar“ pažadų – trumpesnė darbo savaitė, labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių apsauga, būstų prieinamumo gerinimas, dėmesys ekologijai ir mokesčių pakėlimas turtingiesiems. Per praėjusią savaitę vykusius partijų vadovų debatus, kuriuose dalyvavo PSOE, „Vox“ ir „Sumar“ atstovai, P. Sanchez ir Y. Diaz aiškiai įvardijo, kad yra linkę kartu formuoti koaliciją ir tęsti pradėtus darbus. PSOE ir „Sumar“ mandatų suma (153) nesudaro valdančiosios daugumos, tačiau jie gali užsitikrinti regioninių partijų palaikymą, apie kurį jos pasisako teigiamai. Visgi šis palaikymas gali turėti savo kainą – Katalonijos separatistinės partijos nepraleis progos reikalauti daugiau laisvių ir teisių.

Politinio stabilumo klausimas Ispanijoje

Visuotinių rinkimų rezultatai rodo, kad Ispanija ir vėl yra aklavietėje – nei viena partija negali užsitikrinti užtektinai balsų valdančiajai daugumai sudaryti. Tad arba reikia tartis ir formuoti koalicijas, arba organizuoti dar vienus rinkimus. Nuo 2015 metų Ispanijoje įvyko net penkeri visuotiniai rinkimai. Šiuo metu valdančiąją koaliciją Ispanijoje sudaro Socialistų ir „Unidas Podemos“ partijų tandemas.

Valdymas partijoms sudarius koaliciją yra naujas reiškinys demokratinėje šalies istorijoje, nes nuo pat diktatoriaus Francisco Franco mirties iki 2015 metų valdžia dalinosi dvi pagrindinės partijos – PSOE ir PP. Tačiau po 2008 metais prasidėjusios ekonominės krizės, šaliai virs sparčiau grimztant į recesiją ir vienas po kito iškylantiems korupcijos skandalams, didžiosios partijos prarado rinkėjų pasitikėjimą, o naujai susiformavę politiniai judėjimai, tokie kaip partija „Podemos“, visuomenei atrodė kaip išsigelbėjimas. Vis dėlto suformuoti šiandieninę vyriausybę nebuvo lengva, o rinkimus teko pakartoti net kelis kartus iki kol buvo pasiektas bendras susitarimas veikti koalicijoje. Būtent todėl, užtikrinant tik paprastąją daugumą, daugelio įstatymų priėmimas P. Sanchez vyriausybei buvo tikras iššūkis ir reikalavo nuolatinių derybų su koalicijos partneriais.

PSOE ir „Unidas Podemos“ koalicija savo valdymo laikotarpiu sulaukė itin daug kritikos, tiek iš visuomenės, tiek ir politikos ekspertų. „Daug triukšmo ir politinio nestabilumo“ – taip rinkimų naktį buvo vertinama kairiųjų koalicija, kuri, tikėtina, gali pratęsti savo veiklą. Opozicijos atstovai ją praminė „Frankenšteino koalicija“. Rinkiminės kampanijos metu PP vadovas A. Nunez Feijoo nekartą apeliavo į tai, kad valdybas koalicijoje Ispanijoje akivaizdžiai nefunkcionuoja ir dėl to, jis prašo savo rinkėjų užtikrinti PP pergalę rinkimuose. Tačiau, žvelgiant į šalies rinkiminę fragmentaciją ir visuomenės poliarizaciją, panašu, kad didžiosios politinės partijos gali pamiršti apie vienalypę valdančiąją daugumą. O ir pirmoji koalicija Ispanijoje turi savo laimėjimų po nepilnų ketverių metų valdymo: santykinai gera ekonomikos būklė, darbo reforma, abortų teisės aktų atnaujinimas, eutanazijos įstatymas ir padidinta minimali bazinė alga.

Kraštutinės dešiniosios dėlionė Europoje – be „Vox“ pastiprinimo

Ispanijos rinkimų drama buvo sekama visame pasaulyje, tačiau tikėtina, kad labiausiai jos baigties laukė kraštutinės dešinės atstovai iš Vengrijos, Lenkijos ir Italijos, kuriuos „Vox“ lyderis Santiago Abascal ne kartą įvardino kaip sąjungininkus. Palaikymą partijai išreiškė visi Europos kraštutiniai dešinieji, ypač Giorgia Meloni, Italijos ministrė pirmininkė. Viename iš „Vox“ rinkiminės kampanijos renginių dalyvavusi G. Meloni teigė, kad atėjo laikas iškilti patriotams ir apginti savo šalį, todėl kraštutinių dešiniųjų partijos buvimas valdančioje daugumoje Ispanijoje yra itin svarbus. Europos ultrakonservatoriai, susibūrę į ECR frakciją, kuriai pirmininkauja pati G. Meloni, tikėjosi, kad po liepos 23 dienos rinkimų Ispanijoje, turės istorinę galimybę Europos Sąjungoje užimti dominuojančią poziciją, kuri leistų valdyti tokias politikos sritis kaip energetika, migracija ar užsienio ir gynybos politika.

Žinoma, „Vox“ užduotis nebuvo laimėti rinkimų, tačiau neabejotinai tikėtasi būti valdančiosios daugumos sudėtyje. Tą rodė ir apklausų rezultatai, o įspūdį apie Ispanijos sukimą į dešinę sustiprino tiek vietiniai, tiek tarptautiniai medijų kanalai. Galima manyti, kad būtent ši perteklinė informacija, formuojanti įsitikinimą, kad dešinieji laimės kartu su „Vox“, padėjo kairiųjų pažiūrų rinkėjams mobilizuoti savo jėgas ir užtikrinti, kad progresyvi alternatyva, kurią siūlė PSOE ir „Sumar“, turėtų galimybę formuoti vyriausybę. „Vox“ ne tik nepasiekus norimo rezultato, bet ir praradus dalies rinkėjų palaikymą, Ispanijos elektoratas davė svarbią pamoką Europai – kraštutinės dešinės iškilimas nėra neišvengiamas. Tuo tarpu sąlygina kairiųjų partijų sėkmė visuotiniuose rinkimuose yra teigiamas signalas progresyviam judėjimui visoje Europoje ir atsvara prieš nerimą keliantį plačiai paplitusį dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų suartėjimą regione.

Vigilija Žiūraitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu